Kad jau apsiskelbi politiku, tas iš karto pradeda smarkiai kreipti smegenis - nagai niežti pulti ir daryti ką nors, kad uždirbtum savo grupei taškų, pateisintum į tave sudėtas viltis. Tas akstinas verčia persistenginėti ir prarasti nuoširdumą. Be to, aplink tave iš tiesų ne tiek gyvi žmonės (turiu omenyje kolegas politikus), o kokie tai politinių lūkesčių agregorai. Kiekvienas politikas visų pirma yra savo šalininkų vilčių projekcija ir tik po to savarankiška asmenybė. Dar teks sau atsakyti ar apskritai ten esama antro. Stebiu kaip atsirado vidinės paskatos savąjį "aš" užgniaužti. Kaip jau rašiau vakar, nutariau šioms paskatoms nesipriešinti ir savo politinę išorę laikyti savo tikruoju aš.

O dabar ką tapęs politiku supratau apie rinkėjus. Ta bekraštė panieka politikams yra jiems būdas save suturėti nuo teigiamų veiksmų Lietuvos labui. Jeigu pasakai, kad politikoje visi vagys, visi tik ir braunasi prie lovio, tai suteikia puikų pasiteisinimą nedaryti nieko gero savo šaliai. Aiškini koks esi visais tais politikais nusivylęs ir tavo beširdiškumas atrodo visai toks ganėtinai kilnus ir geravališkas. O iš tiesų už šio požiūrio slypi sena valstietiška išmintis - man rūpi tik iki savo tvoros, o toliau kad ir tvanas. 

Jeigu tokį raginsi pakrutinti pirštą dėl šalies, jis pradės vaizduotis realistu - tie kažką darantys yra idealistai kvailiai ar besiveržiantys prie lovio, o štai jis protingas ir "suprant ka nieka gera tę nebus".

Politikai yra ne kas kita kaip žmonių lūkesčių agregorai. Jie pasmerkti dairytis kiek ir dėl ko juos kas palaiko ir pagal tai priderins savo veiklą. Jei politikas plaukia prieš srovę, tai jau nebe politika. Tai šviečiamoji veikla, tačiau ji greitai sunaikins jį kaip politiką. Politikoje išsilaiko tie, kurie kalba ką žmonės nori girdėti.
Taigi žmonės turi suprasti, kad gera politika bus tik tuomet, kai mieli rinkėjai bus nusiteikę pakrutinti pirštą dėl šalies. Tuomet teisingus tikslus atstovaujantys politikai (o tiksliau jų agregorai) gaus gaivų postūmį ir reikalai kaipmat pajudės į gerąją pusę.

Prisiminkite Sąjūdį. Tada žmonės jų viltis atstovaujančius politikus nešiojo ant rankų, o dėl šalies lindo po tankais. Esant tokiam požiūriui vyksta politiniai stebuklai, neįveikiamos kliūtys iškart griūva, vyrauja pergalės ir tautos visagalybės euforija. 

Aišku, tai dar nereiškia, turite tuoj pat viską pametę palaikyti vienus ar kitus politikus. Visai gali būti, kad ir jų rankos pasirodys tiestos į save. Tačiau bent jau žinokite, kad morali politika nepalyginamai pajėgesnė už savanaudiškus interesus. Jeigu politikas apgauna ar apsivagia, tai iš tiesų kirvis atitinka kotą - jį motyvuoja tie patys dalykai kaip ir abejingą rinkėją: mano troba mano gyvenimas, o kas už jos man nusišvilpt.

Taigi politikai pradės pateisinti mūsų lūkesčius tik tuomet, kai gerbiami rinkėjai atsikratys abuojumo, pakrutins pirštą dėl nacionalinių reikalų. Aš labai dėkoju tiems, kurie komentaruose mato reikalą atsikirsti Venckienės nekentėjams ir teisėsaugos savivalės gerbėjams. Dar paprašysiu, kad pasimelstumėte už savo mėgiamus politikus ir palaikytumėte juos geru žodžiu. Ko mes taip gailim vienas kitam gero žodžio? Pilna istorijų, kai sutuoktinis pradėjo žerti savo antrai pusei komplimentus ir tam išdygo sparnai. Jei nepagailėsite gero žodžio (o po to ir gero veiksmo) savo politikams, tai ir tie Lietuvos labui nuvers kalnus.

Kaip matote, politikai valdomi. Juos galite valdyti geru žodžiu ir šiek tiek paremiant.