°C
      2020 11 29 Sekmadienis

      Aurimas Guoga: Leftizmo šaknys. 4. Ar dar turime šansą išlikti?

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Aurimo Guogos Facebook įrašas
      2020-10-20 21:00:00

      Po kiekvienos audros išlenda vaivorykštė, sako amerikietiškas posakis. Todėl Grantas Cordone, nekilnojamojo turto magnatas, paprasčiausiai siūlo išlaukti audrą ir sulaukti vaivorykštės.

      Ši filosofija tinkama tuomet, kai vargai neliečia civilizacijos pamatų. Pavyzdžiui, per viduramžių marą gal ir buvo ekscesų, tačiau niekas nesikėsino į dvasinius pasaulio pamatus.

      Bet pažiūrėkime kas nutinka kai griūva civilizacija. Tada ištuštėja miestai, žmonės išsikelia kur mažiau žmonių ir kur atitinkamai valdžia turi mažiau galių reguliuoti tavo gyvenimą. Žlugus didingai civilizacijai patys turtingiausi persimeta pas nugalėtojus (pvz, romėnų aristokratai prisišliejo prie gotų), darbininkams ir valstiečiams niekas drastiškai nepasikeitė, tačiau pražuvo vidurinė klasė - tie, kurie aptarnavo žlugusią sistemą. Šie tai išties pražuvo. Šiais laikais tai būtų idėjiniai leftistai. Puikiai pamenu, atsikūrusioje Lietuvoje savęs neatrado idėjiniai komunistai, tokie kaip Burokevičius.


      Romėnai sužlugo taip ir nesupratę kodėl tai įvyko. Kaip tokiais atvejais būna, kaltino po ranka pasitaikiusius politikus arba kad šalis pametė senovinius papročius.

      Ko jie nesuprato, tai kad jų numylėti papročiai buvo pasmerkti išsigimti ir žlugti. O kad tai suvoktum, privalai pakilti virš savo civilizacijos sienų ir pažvelgti į ją iš šalies.

      Šį darbą kaip tik ir atlieka serijos pradžioje paminėtas ravas Kookas, įtakingiausias judaizmo autoritetas XX amžiuje. Jis nustatė, kalbant labai apibendrintai, du dalykus:

      1. Civilizacijos, šalys, kaip ir asmenys, turi rūpintis savo psichine sveikata;

      2. Jeigu psichinei civilizacijos gerovei kyla grėsmė, jeigu horizonte pasirodo ir ima plisti pavojingos idėjos, reikia suprasti kas tai per signalas ir kaip į jį sureaguoti.

      Leftizmas ir yra toks signalas. Vadovaudamasis ravo Kuko metodu išgliaudžiau ką jis reiškia (žr. 2 dalį). Dabar pažiūrėsime kaip mums reikėtų į jį sureaguoti.

      Jeigu kokia tai visuomenė ilgą laiką gyvena pasenusiomis neveiksmingomis tiesomis, aišku tik laiko klausimas kada kils sukilimas. Senos tiesos bus išnešiotos velniop, o tada jau nuo naujų jėgų brandumo priklauso kas lauks po to. Jeigu pokyčius vykdė neurotikai, kuriems rūpėjo tik išgriauti seną tvarką bet nežinojo kuo ją pakeisti, tuomet žinoma laukia porevoliucinė suirutė, o po kiek laiko didžioji dalis senos tvarkos grįš (nes revoliucionieriai negali pasiūlyti nieko geriau). Tačiau jeigu revoliucijai buvo parengtas adekvatus idėjinis pagrindas, tuomet ji išties atneš laukiamus pokyčius. Kitaip sakant, revoliucijos nepavyksta dėl to, kad jų vykdytojai nėra dvasiškai išprusę, todėl nevaldo jų inicijuotų pokyčių padarinių.

      Dabar kaip tik ir turime tokį atvejį. Į valdžią ateina kuoktservatoriai ir liberastai, kurie iš esmės kartoja ankstyvosios krikščionybės revoliuciją - velniop žmogiškąsias pareigas! Noriu gyventi kaip vaikas, kai manim pasirūpina, o mamą man turi atstoti valstybės aparatas.

      Jau rašiau, kad pirmuoju etapu jie išgriaus krikščioniškosios civilizacijos pamatus (JAV riaušininkai taikosi nuversti visus tradiciją atspindinčius paminklus); vėliau mama valstybė šiais infantilais pasirūpins iki uždusimo užkeldama mokesčius (dar) dirbantiems, po to vis labiau spausdindama pinigus. Laukia grįžimas į sovietmetį su prekių deficitu ir visuotiniu skurdu. Naujausias pavyzdys - Venesuela, dar neseniai viena turtingiausių Pietų Amerikos šalių, o dabar žmonės bastosi kaip benamiai šunys ieškodami kaip prasimaitinti.

      Taigi, ar turime šansą per visa tai išlikti? Štai ką manau patartų ravas Kukas. Ar žinote ką reiškia neofitas? Tai asmuo, kuris pakeičia religiją ir dėl to įgauna neįtikėtinai daug entuziazmo propaguoti savo naują tikėjimą. Neofitas kunkuliuoja energija, sunkiai ją tramdo, yra pasirengęs pagal save pakeisti pasaulį. Ne visada tai daro geriausiu būdu, paprastai karštakošiškai, tačiau jis turi tai, ko dabar tragiškai stinga nupušusiems vakariečiams - kunkuliuoja noru plėsti savo įtaką į išorę.

      Tokiu neofito įkarščiu pasižymi visus ekspansinės civilizacijos. Kai naujai įtikėjusieji susiduria su senai tikinčiaisiais, kurie nuo savo tiesų jau išvargę ir nupušę, rezultatą puikiai numanote.

      Štai aš stojau vienas propaguoti judaizmą. Iš pradžių visi baikštijosi ir burbuliavo, o dabar, prašom, niekas nebeprotestuoja, netgi pritaria. Religijos pakeitimas man suteikia aktualių intelektinių resursų - pripažinti Lietuvos intelektualai kol kas nė nemėgina aiškinti kodėl kyla leftizmas ir ką jam priešpastatyti.

      Taigi leftizmo invazija kyla iš to, kad mūsų tradicijos nupušo ir nebeteikia gyvybės. Vakarų pasaulis dvasine prasme tapo kojas sunkiai velkančiu kuinu - žmonėms rankos nekyla padaryti ką nors gero iš altruistinių sumetimų (o ir už pinigus dirbdami baisingai dūsauja, kad neatlaikys ir pakratys kojas).

      Jaunimas nenori mirti dar gyvi, todėl sukyla prieš tokią dvasinę terpę, tačiau tai neurotiška reakcija - išgriausime sena ir tikėkimės kad iš to išeis kažkas geriau. Iš tiesų jie tik griauna ir nieko nestato.

      Anksčiau Lietuva gavo vystymosi impulsą priėmusi krikščionybę, stojusi kurti tautinę valstybę. Pavyzdžiui, M.K.Čiurlioniui pagrindinį kūrybos impulsą teikė tautinės Lietuvos vizija.

      Kaip matome, išeitis - pakeisti tikėjimą. Atsisakyti seno neveikiančio, priimti kai ką gyvesnio ir prasmingesnio. Jeigu tam pasiryžtų kritinė masė, manau be problemų išsigelbėtume.

      Skaityti komentarus