Todėl dabar, kai naujas Miškų įstatymo projektas jau galų gale pradėtas vartyti aukščiausioje instancijoje ir pradėti klausymai dėl jo, malonu stebėti, kaip stipriai yra išaugęs visuomenės atstovų pasirengimas šioms diskusijoms. Akivaizdžiai yra išmuštas pagrindinis koziris iš medienos interesą atstovaujančių rankų, kad, atseit, jiems tenka diskutuoti su faktus ignoruojančiais aktyvistais, suprask, žiopliais. O su žiopliais, žinia, nesiderama. 

Nesiderėti bandė ir socdemų partijos Aplinkos komiteto (nemaišyti su Seimo aplinkos komitetu) pirmininkas, Seimo narys Audrius Radvilavičius. Per Vyriausybės kaitos tarpą pabandė perrašyti Vyriausybės ir socdemų įsipareigojimus gamtai. Perduoti miškus Žemės ūkio ministerijai. Vos nepavyko.

Dabar Audrius Radvilavičius, ‚vtekų‘ ir kitų visų organizacijų išteisintas dėl savo lobistinės veiklos Seime, organizuoja konferencijas ir bando įrodyti, kad planuojant miškų ateitį yra per mažai dėmesio skiriama ekonominiams tikslams.
Nežiūrint to, kad diskusijose apie miškus A. Radvilavičius išskiria net keturias „dedamąsias“, - aplinkosauginę, ekologinę, socialinę ir ekonominę, jo nuomone, balansas yra nepasiektas. Ekonominei „dedamajai“ šiuo metu yra nepelnytai skiriama mažiau dėmesio nei aplinkosauginei. Jau nekalbant apie gamtininkus, vargu, ar su tuo galėtų sutikti visi tie, kurie bent retkarčiais apsilanko miške, ar pasižiūri į miškų nuotraukas iš oro. Jose miškai panašūs į šachmatų lentas (kaip atrodo pokyčiai per eilę metų atsitiktinai pasirinktame Dainavos miške Dzūkijos nacionaliniame parke galite pamatyti pridėtuose vaizduose). Vis išlendantis siūlymas miškus tvarkyti perduoti Žemės ūkio ministerijai to balanso pagerinti negali. Tad natūraliai kyla klausimas, ar iš tiesų to balanso norima pasiekti. Kas yra tas balansas.

Deja, matome jį skirtingai. O jei ir toliau skirtingai matysime, tai ir toliau nesusikalbėsime. Lygiai taip pat, kaip dviem darbininkams drauge nepavyktų sukalti būdos, jei vienas matuotų centimetrais, o kitas coliais. Žemiau keletas esminių nesusikalbėjimo vietų.

Įvairiaamžis miškas. Dabartiniam miškininkui įvairiaamžis miškas yra toks miškas, kuriame yra sklypų su skirtingo amžiaus medynais. Gamtininkui ir aplinkosaugininkui - tai miškas, kuriame kiekviename sklype auga skirtingo amžiaus medžiai. Dabar Aplinkos ministerijos užsakytos studijos apie miškus vienas iš pagrindinių autorių Nerijus Kupstaitis bando formuluoti, kad miškininkų įvairiaamžiai medynai iš tiesų yra vienamžiai (dar juos galima būtų vadinti dviamžiais) medynai. Įvairiaamžiai medynai yra tie, kurie turi nuolatinę miško dangą (žr. pridedamą vaizdą). Į juos ir turėtume orientuotis. Geras siūlymas. Tai būtų svarbus žingsnis link susikalbėjimo. Visuomenė ir gamtininkai irgi akcentuoja: šachmatų lentomis virtę miškai negali tenkinti nei rekreacinio, nei biologinės įvairovės išsaugojimo poreikių.

Didėjantis miškingumas. Dar viena patogi vieta manipuliacijai ir dirbtiniam nesusikalbėjimui. Miškininkai miškingumu vadina miško žemės dalį valstybės teritorijoje. Todėl net jei visi miškai Lietuvoje būtų vienu ypu iškirsti, miškingumas miškininkų požiūriu dėl to nesumažėtų. Gamtininkai ir visuomenė miškingumu laiko mišku apaugusios žemės dalį. Ten, kur miškas iškirstas, ten miško nėra. Todėl miškingumas geriausiai gali būti įvertinamas aero ar kosminių nuotraukų pagalba. Jų pagalba galime pamatyti, kokį realiai miško plotą turime.

Suprasdami šį neapibrėžtumą miškininkai dažnai dar papildomai remiasi didėjančio medynų tūrio argumentu. Tačiau nepaaiškina, kad skaičiuoja tik stiebų tūrį. Remiantis tokiu skaičiavimu tankus jaunuolynas gali turėti didesnį medienos tūrį nei brandus miškas. Miške, kuris yra prašviesėjęs dėl dalies medžių atkritimo, likę medžiai augina ne kamieną, o šakas. Šakos į tūrį neįtraukiamos. Gamtiniu požiūriu toks miškas yra nepalyginamai vertingesnis ir pasižymi didesne biologine įvairove, nei tankus vienaamžis sodintas jaunuolynas. Tokį „mišką“ virtusį tikru mišku pamatys tik dabartiniai darželinukai. 

Apie balanso suradimą. Ekonomikos interesą atstovaujantys balansą mato kaip miškų pasidalinimą naudojimui. Vienur saugome, kitur kertame. Dar kitur poilsiaujame. Tai yra, kiekvienas veikia savo teritorijoje ir nesikiša į kito teritoriją. Šis požiūris itin gajus. Tokį požiūrį aktyviai gynė ir, kiek suprantu, dabar tebegina buvęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas, kuris teigė, kad jei saugom, tai rimtai saugom, o ten, kur naudojam, naudojam maksimaliai intensyviai. Mano nuostabai, netgi kai kurie žinomi gamtininkai gana rimtai bandė argumentuoti tokios nuostatos vertingumą ir naudą. Tokis požiūris prasišviečia ir naujajame miškų įstatymo projekte.

Deja, toks siūlomas „balansas“ niekaip netelpa į šiuolaikinę miško sampratą. Pagal ją, miškai yra turi teikti visas funkcijas, o ne viename sklype tvarkyti hidrologinį balansą, kitur auginti grybus ir uogas, dar kitur tiekti lentas ir kurą. Toks yra bendras sutarimas tarp Forest Europe iniciatyvoje dalyvaujančių šalių. Ir, kaip taikliai pastebėjo klausymų metu Seimo aplinkos komiteto posėdyje pasisakęs Girių spiečiaus atstovas Mindaugas Potapovas, Lietuva jau nuo 1990 metų dalyvauja šioje iniciatyvoje, tačiau iki šiol net nesiteikia vadovautis tos iniciatyvos gairėmis. Vertinant miškus apsiribojama tik ekonominiais rodikliais. O turėtų vertinti ir miškų natūralumą, ir fragmentaciją, nykstančias bei indikatorines rūšis ir dar begalę kitų parametrų. Ir ik iš tų visų parametrų rezultatų mes galėtume matyti, ar turime balansą, ar neturime. Jei dauguma parametrų prastėja, ir tik medienos tūris didėja, tai turbūt sunku teigti, kad ekonominiai miško tikslai apleisti. Yra kaip tik atvirkščiai, - ekonominiai tikslai stelbė ir stelbia visus kitus. Kitos miško funkcijos iki šiol išlieka ignoruojamos.

Ir kaip čia neprisiminti miškininkystės mokslo pradininko prof. P. Matulionio, jo diegtos miško ugdymo ir priežiūros sampratos. Profesorius mokė, kad miškas neturi būti iškertamas dideliais plotais, paliekant dykras. Kirtimus reikia vykdyti taip, kad miško ekosistema (dirvožemis, paukščiai, kiti augalai) spėtų atsistatyti. Miškas tvarkomas turi būti taip, kad bendras miško vaizdas ir jo funkcijos išliktų nepakitusios. Man įstrigo anksčiau Andriaus Gaidamavičiaus dažnai cituojama profesoriaus mintis, kad mišką reikia taip kirsti, kad jis kirtimo nepajustų. Ir tai, kad Lietuva turėjo puikius miškus (sakau turėjo, nes tų miškų beveik jau nebeturi...) mes turime būti dėkingi tiems miškininkystės mokslą kūrusiems pirmeiviams. 

Tad tenka konstatuoti, kad per eilę metų Lietuvoje miškininkystė išsigimė. Ji tapo medieninį interesą aptarnaujančia veikla. Tačiau ir toliau šiuo keliu mus norėtų vesti pagrindinis socdemų aplinkosaugininkas Audrius Radvilavičius, nemedieninių miško funkcijų apsaugą įvardindamas kaip ribojimus. Tačiau visuomenė su gamtininkais ir aplinkosaugininkais prašo grįžti prie miškininkystės ištakų. Vadovautis tais principais, kurie sutarti tarptautiniu mastu. O ne dangstantis medynų tūrio duomenimis bandyti įtikinti visus, kad Lietuvoje miškų tik daugėja ir jie vis gerėja.