Štai mano šviežias įspūdis. Dauguma jų yra nepalyginamai padoresni nei tie, kurie vis ant jų stumia. Ten iš tiesų yra nesuvaidinto noro ką tai gero nuveikti šaliai. Ne politikai, tuo tarpu, paprastai tik apsimeta besistengiantys dėl šalies. Varydami pagiežą ant politikų jie mėgina paslėpti, kad rūpinasi tik savimi, o jų nenuoširdus susirūpinimas šalimi iš tiesų tėra tik populiari pramoga, proga paliežuvauti.

Kai sudalyvaudavau susitikimuose su rinkėjais, prisiklausydavau tokio, kad po to dar kelias valandas nevalingai purtydavo iš vidaus. Todėl nenustebčiau išsiaiškinęs, kad vidutinis politikas piliečiui jaučia gilią panieką.

Jau anksčiau rašiau, kad politikas greitai patenka į pavadinkime tai mesijo tuneliu: tik jis ir jo partija yra šviesa ir tiesa, o visi kiti niekšai ir išdavikai. Turi būti
įsisąmoninęs kas vyksta ir nuolat tam priešintis norint ten nenugarmėti.

Iš politikų, su kuriais teko ilgiau ar trumpiau pabendrauti, visa galva aukščiau už kitus man pasirodė Dainius Kepenis. Toliau pagal teigiamą įspūdį: Naglis Puteikis, Neringa Venckienė, Povilas Gylys, Kristupas Krivickas.

Ir dar: žinokite, kad neretas politikas yra FB narkomanas, visą dieną ten sėdintis ir kovojantis dėl laikų.

Viską apibendrinus: pagal žmogiškąsias savybes eiliniam virkautojui toli iki vidutinio politiko. Antra vertus, jeigu politikas praranda ryšį su visuomene, tai ten jis ir nusibaigia. Žodžiu, neatidėliotinas reikalas visiems iš eilės keltis savo politinę kultūrą.