°C
      2022 06 25 Šeštadienis

      Dovilas Petkus. Kada sudarysime Berlyno agentų sąrašą?

      Nuotrauka: propatria.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2022-06-23 19:00:00

      www.laikmetis.lt

      Lietuvos politika turi daug ligų, tačiau viena iš jų – germanofilija valdžios sluoksniuose išplitusi plačiai. Panašu, kad jos negali pagydyti net karo Ukrainoje realybė.

      Kritikuojantys Vokietiją – „vatnikai“?

      NSGK pirmininko Lauryno Kasčiūnui tikinant, kad Vokietija yra patikima Lietuvos partneriai, Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas šauna dar aukščiau: kritika Vokietijai Lietuvoje prilyginama „priešiškumui NATO“ ir tarnavimu Kremliui. Pridėjus faktą, kad užsienio reikalų ministerija su Gabrieliumi Landsbergiu sunkiai geba paaiškinti savo veiksmus tranzito į Kaliningradą klausimu, ieško kaltų ir galiausiai apsimeta, jog „ čia viskas pagal planą“, reikia konstatuoti, kad nacionalinio saugumo padėtis – kritinė.

      Nacionalinio saugumo komiteto vadovas teigia, jog vokiečius patikimais kariniais partneriais vadina ne jis, o mūsų kariuomenės atstovai, lyg užmirštant, kad tiems kareiviams įsakinėja ne kas kita, o politikai. Ar Vokietijos politikai ir jų sprendimai kelią pasitikėjimą gynybos klausimais? Matydami karinio tiekimo vėlavimus Ukrainai, neišpildytus pažadus, draudimus kitoms šalims tiekti pagalbą ar sprendimus Lietuvai skirtą kovinę brigadą laikyti Vokietijos teritorijoje galime atsakyti – ne.

      Niekas pernelyg neabejoja vokiečių karių profesionalumu, neabejotina, jog pratybose kariai tinkamai atlieka užduotis drauge su Lietuvos kariuomene (nors prieš keletą metų plačiai nuskambėjo Lietuvoje dislokuotų vokiečių karių pasisakymai apie tai, kad net jų tankų baterijos šiandien sukomplektuotos tik pusiau – A. Merkel vyriausybės politikos pasekmė). Kalbama ne apie karių gebėjimus, o apie jiems vadovaujamų politikų patikimumą.

      Šiandien mes jau pasiekėme tokį lygį, kai turėtume klausti, ar Vokietija, Lietuvos užpuolimo atveju, išties mums tieks visą reikalingą techniką, amuniciją ar atsargines detales. Ukrainai Vokietija jau ne kartą užblokavo reikiamos amunicijos siuntimą, uždraudė ispanams perduoti vokiškos gamybos tankus kovai Donbase. Kadangi Lietuva daugumą savo kariuomenės pirkimų atlieka Vokietijoje, kyla klausimas, ar tokių scenarijų nesulauktume ir Lietuvoje.  Bet viso to fone mus patikina – patikimi partneriai.

      Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas savo socialinio tinklo paskyroje tėškia, kad visi abejojantys Vokietija, kaip gynybos partneriais, yra prieš NATO ir, suprask, „vatnikai“. Visgi, tokie pareiškimai labiau primena bandymus Rusijos korta nusiplauti gėdą, kurios valdantieji, entuziastingai džiūgavę dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje, sulaukė iš Vokietijos, pareiškusios, kad vokiečiai kol kas planuoja Lietuvos teritoriją ginti..iš Berlyno.

      Toliau kartodami mantrą apie „geruosius vokiečius“ Lietuva praranda laiką ir galimybes derėtis su JAV, Britanija ir Lenkija dėl išties kariškai motyvuotos ir mūsų regioną nuo Rusijos pasirengusios ginti brigados dislokavimo. Ar Vakarų Europos šalių valstybės, kurių vadovai skambina į Maskvą pasiteirauti, kokią ginkluotę prieš Rusiją siųsti galima, o kokios ne (arba ne per daug) tikrai garantuoja mums ramų miegą?

      Lietuvos geležinkeliai kontroliuoja užsienio reikalų ministeriją?

      Dar daugiau nerimo kyla, kuomet vokiečių dvejones papildo neaiški užsienio reikalų ministerijos retorika tranzito į Kaliningradą klausimu. Visiška tiesa, kad toks tranzitas buvo sena bėda. Tam tikra prasme net ir logiška, kad norint pakenkti Rusijai buvo galima imtis tokių priešiškų veiksmų.

      Bet glumina kiti momentai – kodėl staiga bandoma apsimesti, kad tai ne mūsų darbas, o kažkieno kito? Kodėl viceministras M. Adomėnas teigia, kad dar reikia konsultacijų ir išaiškinimų iš ES, kai sprendimas jau padarytas?  Jeigu reikia papildomų konsultacijų dėl sankcijų taikymo, ar tai reiškia, kad Lietuva jas pritaikė iš anksto nesuderinusi savo veiksmų?

      Dar niūriau atrodė ministro Gabrieliaus Landsbergio tikinimai, kad tai ne valdžios sprendimas, o vienašališkas Lietuvos geležinkelių veiksmas. Nejaugi Lietuvos geležinkelių vadovai slapta užėmė užsienio reikalų ministerija ir ėmė jai vadovauti? Ne opozicijos kritika, o valdančiųjų mėtymasis kelia įtarimą, kad kažkokie namų darbai buvo neatlikti iki galo.

      Jeigu Taivano klausimu ar Baltarusijos stūmimo į Rusijos glėbį politikoje dar buvo galima numoti į valdančiuosius ranka, Rusijos atveju norėtųsi, kad sprendimai būtų bent jau sąmoningi, nes ant kortos pastatyta ne tik ekonomika, bet ir žmonių gyvybės. Lietuva išties gali bandyti pakenkti Rusijai dabar, kuomet ji kraujuoja ir yra pažeidžiamiausia, bet tai daryti per galimą žioplumą ir dar vokiečiams pareiškus, kad jie neskubės siųsti čia savo brigados atrodo tiesiog savižudikiška.

      Ir vis dėlto mums užtenka vokiško pažado ir tariamų garantijų, kad pasijustume saugūs ir nerūpestingai krėstume pavojingas politines išdaigas kitiems ir patiems sau.

      Verta konstatuoti, kad D. Grybauskaitės pro – vokiškos politikos era Lietuvoje suformavo be galo stiprų  politikų, visuomenės veikėjų, žurnalistų ar fondo vadybininkų žiedą, kuris neatsikrato nuostabiosios Vokietijos įvaizdžio iki šiol arba yra suinteresuotas tokį įvaizdį tęsti bet kokiomis aplinkybėmis.

      Pamirštama, kad būtent A. Merkel ir Vokietijos politika užaugino Rusijos karo monstrą. Užtat Vokietijos interesų atstovai Lietuvoje sugeba ne tik politikai daryti įtaką, bet ir Lietuvos genocido tyrimų centro vadovą ar šios institucijos darbuotojus mesti iš darbo už pernelyg nacionalistines Lietuvos istorijos tyrėjų išvadas. Valdančiųjų atstovas ir Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas, skandalingais pareiškimais garsėjantis Žygimantas Pavilionis net neslepia, kad jį suformavo „vokiška politinė tradicija“. Ar tokia Vokietijos įtaka  mūsų šalyje tikrai neatrodo įtartina?

      Eilę metų bandome demaskuoti Kremliaus agentus, bet gal atėjo laikas sudarinėti ir Berlyno agentūros sąrašus? Šiandienos Lietuvos saugumo ir užsienio politikos formuotojai, panašu, tarnauja Vokietijos interesams, o tokiu būdu, savo veiksmais galimai tampa naudingi ir Kremliui. Ar tarnauja jie Lietuvos interesams – klausimas atviras.

      Skaityti komentarus