Savivalda ar feodalizmas?

Prieš gerus 200 metų carinėje Rusijoje ir mūsų kraštuose dažnai atsitikdavo, kad vienas dvarponis kortomis pralošdavo savo žemes kitam dvarponiui. Praloštos teritorijos būdavo atiduodamos kartu su ten įbaudžiavintais valstiečiais.

Pasirodo, XXI a. pokomunistinėje Lietuvoje irgi viskas paprasta. Nereikia nei kortų, nei žvakių. Vietinis kunigaikštis užsimano naujų teritorijų ir gyventojų. Pakiša savo kišeninei „bojarinų“ tarybai jau parengtą sprendimą. Toji savo komitetuose nieko (!) nesvarstė, su žmonėmis nesitarė, skaičiukų nenagrinėjo, pasekmių nevertino. O šito griežtai reikalauja mūsų įstatymai. Užtat klusniai pakėlė rankutes ir kunigaikščio Visvaldo įgeidį iš karto patenkino. Farsas tas, kad net 23 tarybos nariai deklaravo: „Turime interesų Kauno rajone, pareiškiame nusišalinimą nuo šio balsavimo dėl interesų konflikto...“ Kunigaikštis suirzo ir tarnams nusišalinti neleido, išgelbėjo kvorumą, prastūmė profanuotą balsavimą jėga.

Kitas kunigaikštis sostinėje, vardu Saulius, sumušė kulniukais, teritorijų ir „baudžiauninkų“ perdavimo procedūras pradėjo nedelsdamas.

Kelių savivaldybių ribų keitimas kliudys daugelio namų ūkių ir verslo subjektų interesus, gyventojams ir verslui smarkiai keisis mokesčiai. Net transporto priemonių draudimo kaina kai kam pasikeis. Žemdirbystės plotai, fermos (!) atsidurs didmiestyje... Išpuoselėtos rajono ilgosios gimnazijos privalės išsigryninti, nes mieste tokias draudžia įstatymas. Išmėsinėjus vieną sėkmingiausių šalies savivaldybių, padidės nuskurdusių vietovių plotai, ypač pakraščiuose.

Daliai gyventojų smarkiai suprastės viešųjų paslaugų prieinamumas ir kokybė.

Išmėsinėto rajono pakraščiai atrodys kaip riestainio žiedas, su skyle viduryje. Tie likę 15 tūkst. rajono gyventojų bus chaotiškai išsimėtę dirbtinio žiedo pakraščiuose. Nuo finansinių, demografinių ir organizacinių išteklių atkirsti pakraščiai neišvengiamai degraduos, ilgainiui bus prijungti prie Kazlų Rūdos, Prienų, Raseinių ir kitų kaimyninių savivaldybių. Važiuodavo žmogeliai reikalų tvarkytis į metropolį Kauną, dabar važiuos į Kazlų Rūdą. Kunigaikštis Visvaldas nusiurbs grietinėlę, o nuostoliai ir socialinės pasekmės visiems kitiems – kaimyninėms savivaldybėms, mokesčių mokėtojams, centrinei valdžiai.

Apvertė aukštyn kojomis

Pribloškia tai, kad aneksijos iniciatyva Vyriausybėje buvo palaiminta jos nė nesvarsčius Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, Lietuvos savivaldybių asociacijoje. Nepasisakė nepriklausomi ekspertai.

Lietuvos teisės aktai tokio modelio, kai viena savivaldybė vienašališkai inicijuoja kito administracinio vieneto teritorijos ir jos gyventojų perėmimą, iš viso nenumato. Tokios iniciatyvos teisė natūraliai priklauso centrinei valdžiai. Pastarajai pagal Konstituciją ir pagal ratifikuotą Europos vietos savivaldos chartiją kyla prievolė rūpintis, kad šalies administracinis teritorinis suskirstymas būtų optimalus, kad šalyje funkcionuotų demokratinė savivalda.

Kitas subjektas, kuris gali inicijuoti savivaldybių teritorijų ribų keitimą, naujų savivaldos darinių kūrimą, yra gyventojai, jų iniciatyvinė grupė. Ypač tuo atveju, jei jaučia, kad jų teisės į savivaldą nėra patenkinamos. 

„Kitas kunigaikštis sostinėje, vardu Saulius, sumušė kulniukais, teritorijų ir „baudžiauninkų“ perdavimo procedūras pradėjo nedelsdamas

Galutinį sprendimą Vyriausybės teikimu priima Seimas. Savivaldybių administracijos ir tarybos yra tik to proceso dalyviai. Ir iš tiesų, neseniai vieno Klaipėdos rajono kaimo – Slengių –  prijungimą prie uostamiesčio savivaldybės demokratiškai inicijavo tos vietovės gyventojai.

Jei mūsų kunigaikštis sostinėje Saulius būtų tvirtas vadovas, o ne Visvaldo vasalas, jis būtų pasakęs: „Tavo klausimas, Visvaldai, pirma keliaus į Seimą, į Savivaldybių komitetą, Regiono plėtros tarybą, Savivaldybių asociaciją. Čia svarbus klausimas, nes šalyje yra 6 žiedinės savivaldybės. Valstybėje privalome viską spręsti kompleksiškai, o ne gabalais. Žinai, mes tik vykdomoji valdžia, viską sprendžia Seimas. Po metų rinkimai. Reikia, kad žiedinių savivaldybių klausimas atsidurtų būsimojo Seimo darbotvarkėje. Ačiū už įžvalgą. O dabar nurimk, važiuok į Kačiūniškės dvarelį, pailsėk...“

Naujoji Vidaus reikalų ministerijos vadė Rita Tamašunienė irgi galėjo Visvaldo ir Sauliaus reikaliuką akimirksniu sustabdyti: „Mieli berniukai, čia kvepia Konstitucijos pažeidimais, nevelkite manęs į tai, persiunčiu jūsų dokumentus į Seimo komitetą.“

Pažeidžia Europos teisę

Visgi panašu, kad Lietuvos Vyriausybė tampa Visvaldo vasalu, todėl Saulius jau nukreipė antikonstitucinį Kauno miesto tarybos nutarimą vidaus reikalų ministrei, kad ši pradėtų vykdyti procedūras.

Gerbiamoji Rita, grąžinkite Matijošaičiui jo tarybos nutarimą! Motyvas – dokumentas parengtas nedemokratiškai, skubotai, jis provokacinis, pažeidžia viešą interesą. Palaiminusi antidemokratinę apklausą sukelsite sumaištį ne tik Kauno regione, bet ir kitose Lietuvos vietose. Mėsinėsite tik lietuvišką savivaldybę. Vilniaus rajoną saugo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kuri draudžia administraciniais veiksmais keisti gyventojų tautinę sudėtį mažumų vietovėje. Vilniaus rajono integralumą saugo ir Lenkija, kuriai iš Lietuvos nereikia nieko – nei šlaunelių, nei šilauogių, nei jungčių, nei Lietuvos naikintuvų, kurių net nėra, budėjimo.

Kauno rajono integralumą saugo Europos vietos savivaldos chartija, netiesiogiai dar ir Orhuso konvencija, bet mūsų centrinei valdžiai ant tų konvencijų nusišvilpt. Deja, tarptautinių teismų baudas Lietuvai vėliau mokame mes, mokesčių mokėtojai.

Filosofas Imanuelis Kantas siūlė būdą, kaip patikrinti konkrečios dorovės normos arba poelgio tinkamumą. Reikia pamąstyti, kas atsitiktų, jei visi žmonės visur ir visada tos normos besąlygiškai laikytųsi.

Padarykime mintinį eksperimentą. Įsivaizduokime, kad visų 60-ies Lietuvos savivaldybių tarybos kreipiasi į premjerą su iniciatyva perleisti jiems gabalą geresnių kaimyninės savivaldybės teritorijų su visais gyventojais. Ir Vyriausybė, be Seimo valios, be demokratinės teisėkūros procedūrų, be naudos, kaštų ir rizikos įvertinimo, be ekspertų išvadų ir viešų diskusijų iš karto duoda nurodymą – vykdyti pavienių seniūnijų gyventojų apklausas. Tarkime, lenkų valdomas Vilniaus rajonas užsimanytų kelių Vilniaus miesto savivaldybės pakraščių. O kodėl ne?

Čia jau kvepia visuomenės pjudymu ir valstybės destabilizacija. Socialinė įtampa, konfliktas kuriami dirbtinai, lygioje vietoje, bet esant labai įtemptai geopolitinei padėčiai.

Kauno miesto taryba, skubotai tenkindama kunigaikščio Visvaldo įgeidžius, viršijo įgaliojimus, pažeidė demokratines procedūras, sutrypė įstatymus ir Konstituciją. Vykdomoji valdžia sostinėje, skubotai paleisdama gyventojų apklausas, taip pat. Ir už tai teks atsakyti.

Grobuoniška urbanistinė plėtra

Viešumo vengimas, skubėjimas, akivaizdžia dezinformacija paremti aneksijos projekto agresyvūs viešieji ryšiai rodo, kad visas reikalas yra labai neskaidrus. Tai – bandymas vykdyti plataus masto grobuonišką urbanistinę plėtrą, pasitelkiant vietos ir centrinės valdžios politikus, aukštąją valdininkiją.

Grobuoniška urbanistinė plėtra Kaune vyksta jau seniai. Pavyzdžių pakanka: Vičiūnų vandenvietės, Žemųjų Šančių, Lampėdžių, Nemuno ir Nevėžio santakos skandalai. Dabar norima tą grobuonišką plėtrą, kuri tarnauja siaurai egoistinių interesų grupei, perkelti į Kauno rajoną. Įžūliai bandoma tai įteisinti, legitimizuoti politiškai.

Pakaunėje daug gardžių nekilnojamojo turto kąsnelių, gyvenamųjų kvartalų, verslo plėtrai. Išsiplėtusio Kauno kišeninė taryba klusniai kilnos rankeles, konvejeriu toliau tvirtins visus idiotiškus urbanistinės plėtros sumanymus, keis bendruosius ir detaliuosius planus, žemės paskirtį ir pan. Kauno taryba jau parodė visai Lietuvai, kaip tai padaroma per 20 minučių.

Kyla didžiulė rizika, kad dėl grobuoniškos urbanistinės plėtros bus sudarkytas unikalaus grožio pakaunės gamtinis karkasas. Darnios plėtros vertybės, taip svarbios Europai, bus paniekintos. 

Ypač iškalbinga yra Kauno Vičiūnų vandenvietės apsauginės zonos perėmimo verslo reikmėms istorija. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatyme įtvirtinta prievolė valdininkui vengti ne tik interesų konflikto, bet netgi jo regimybės. Jei V. Matijošaičio šeimos verslas būtų perėmęs, tarkime, Alytaus arba Šiaulių vandenvietės apsaugines zonas, tai nei interesų konflikto, nei jo regimybės nebūtų. Būtų tik savivaldybių politikų (galimai korumpuotų) atsakomybė žmonėms ir įstatymui.

V. Matijošaičio ir Vičiūnų vandenvietės atveju yra ir interesų konfliktas, ir regimybė. V. Matijošaičio verslo grupuotė taip suįžūlėjo, kad jai net fiktyvių firmų sandorių priedangai nereikia. Jie nė nesislepia, kad yra tiesioginiai naudos gavėjai. Savivaldybę jau purto automobilių pirkimo skandalas, kai viešos lėšos teka V. Matijošaičio sūnaus bendrovei.

Pavojingas oligarchijos užkratas

Jei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nieko neįžvelgia, tai čia yra didelė jos problema. Jei prokuratūra atsisako ginti viešąjį interesą ir teigia, kad savivaldybė „turi teisę tvarkyti savo teritorijas“, tai čia yra prokuratūros problema. Panašu, kad prokurorams ir jų vaikams gėlo vandens nereiks? Užteks alaus ir brendžio...

Susidūrėme su akivaizdžia demokratijos problema pokomunistinėje valstybėje. Prokuratūra ir VTEK neatlieka savo prievolių. Korupcijos stogininko kepurę, panašu, matuojasi ir premjeras. Juk valdininko ar politiko interesų konfliktas yra korupcijos atmaina. Ponai, nelaikykite rinkėjų ir piliečių kvailiais!

Valdovo asmeniniai finansai ir karalystės finansai Europoje atsiskyrė maždaug Renesanso laikais. Pastarasis prasidėjo XVI a. Net du kunigaikščio Visvaldo sūnūs triūsia Kauno taryboje. O kiek joje buvusių ir esamų jo įmonių darbuotojų, verslo partnerių? Panašu, kad ši kompanija jau nutempė Kauną atgal į XIII a.

Matijošaičių politinei dinastijai atskirti šeimos biznio ir savivaldybės reikalų, panašu, niekaip neišeina. Už lango XXI a., bet ES valstybės didmiesčio meras pasaulį mato kitokį. Visi lygūs prieš įstatymą, bet yra lygesnių. Saviškiams viskas, svetimiems – įstatymas. Kaunas virsta oligarchiniu anklavu, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimas akivaizdžiai fragmentuotas, o demokratinė savivalda išmontuota. Vykdoma grobuoniška urbanistinė plėtra, paremta nebeslepiamais egoistiniais interesais.

Kaune de facto susiformavo Turkmėnistano pavyzdžio politinė sistema. Joks Kauno savivaldybės karjeros valdininkas šiandien nebedrįsta prieštarauti merui, nebedrįsta ginti įstatymo ir viešojo intereso. Kas prieštarauja, tas keliauja į darbo biržą. Ką jau kalbėti apie bendruomenių balsą, nuo kurio kunigaikščio ausys seniai užtamponuotos.

Aukštų valdininkų korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejų pasitaiko ir labai brandžiose demokratijose. Visgi, faktams iškilus į viešumą, situacija taisoma žaibiškai. Ponai netenka postų, politinės ateities ir pasitraukia į pašales su „vilko bilietu“.

Farsas ir tragedija kartu

Aptariamas 99 pakaunės gyvenviečių aneksijos projektas ir nepridengta korupcija beviltiškai apnuogina visą dabartinės Lietuvos valstybės, jos teisinės ir politinės sistemos tragediją. Tai farsas ir tragedija kartu. Visa valstybės teisinė ir politinė sąranga tos akivaizdžiai išsigimėliškos situacijos Kaune kol kas niekaip neremontuoja. Apsimeta, kad jos nėra.

Visuotinai žinoma: tarp V. Matijošaičio, Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio seniai vyksta politinis flirtas. Kas paneigs, kad rajono aneksijos projektas nėra slaptų politinių-kartelinių susidūrimų išdava?

Pagal savo konstitucinę sąrangą Lietuva yra parlamentinė respublika su pusiau prezidentinės respublikos elementais. Seimas šalyje turi realią valdžią. Lietuvos premjeras neturi nei Angelos Merkel, nei Emmanuelio Macrono ar Donaldo Trumpo įgaliojimų. Jis tik vykdytojas.

Kur Seimo pozicija Kauno politinės degradacijos ir rajono aneksijos istorijoje? Juk ji seniai turėjo gultis ant bėgių!

Atrodo, kad balius apsieis be opozicijos. Valstiečių valdomų likusių žiedinių savivaldybių merai – Povilas Žagunis, Antanas Bezaras ir Bronius Markauskas – savo patroną Ramūną prakeiks. Ir supjudyti rinkėjai keiksnos. Už tai, kad leido V. Matijošaičio vasalams naikinti neprastai, bemaž pavyzdingai, besitvarkančias žiedines lietuviškas savivaldybes. Be tų savivaldybių administracinio resurso karbauskininkai po metų negaus Seime tiek balsų, kiek galėtų.

Koks bus demokratijos egzaminas?

Į neviltį varo ir šalies medijų pozicija. Žurnalistai mėgaujasi Kačiūniškės dvarelio auksiniais unitazais ir maseračiais, o sisteminio visuomenės skaudulio grėsmių neįžvelgia arba nenori matyti.

Visi korupciniai Kauno savivaldybės skandalai ir skandalėliai iki šiol yra išeksponuojami pavieniui. Vičiūnų vandenvietės apsauginių zonų užgrobimas sau, Lampėdžių skandalas sau, rajono aneksija sau... To, kad visi tie skandalai yra vieno ir to paties medžio nuodingi vaisiai, viešojoje erdvėje niekas nedrįsta įvardyti.

Gal neatsitiktinai? Matijošaičių verslas yra didžiulis reklamos ir viešinimo paslaugų užsakovas. Demokratijos ir viešojo valdymo degradacijos mastą jau atpažįsta eilinis žmogelis su septynių klasių išsilavinimu. Kandžias metaforas „Mafijošaitis“, „matijošaika“, „Kauno Visvaldybė“ sugalvojau ne aš. Tai – interneto komentatorių išmonė.

Vis dėlto nėra blogo, kas neišeitų į gera. Netrukus Lietuvos politinė sistema ir žiniasklaida, taip pat aukščiausi mūsų šalies vadovai bei pareigūnai laikys demokratijos egzaminą.

Šio egzamino uždavinius jiems parinko „proveržio menedžeris“ Visvaldas. Didelė intriga, ką Gitanui Nausėdai patars buvęs V. Matijošaičio pavaduotojas Povilas Mačiulis.

Duok, Dieve, jam išminties ir padorumo, o prezidentui – tvirtybės ir principingumo.