°C
      2021 03 07 Sekmadienis

      G. Labanauskas: Kauniečiai, Ąžuolyną asfaltui kertantys...

      Nuotrauka: Kas vyksta Kaune nuotr.

      Autorius: alkas.lt informacija
      2021-02-21 13:00:00

      Kauno miesto savivaldybės taryba vasario pradžioje nubalsavo, kad dalis Ąžuolyno – šventos Kauno širdies – turėtų būti paimta miesto poreikiams. Pats sprendimas, atrodytų, prieštarauja sveikam protui – kada ir kas Ąžuolyną iš miesto ir kauniečių galėjo būti paėmęs privačiam naudojimui? Bet buvo. Tiesa, naudojama buvo neintensyviai, „užleisto sodo namelio“ formatu, kai yra šiukšlių, kažkas kuičiasi, bet ir didelių problemų kaimynams nekelia.

      Kaip dabar Kaune įprasta, bet kokia netikėta mintis tapo proga susipliekti dviems oponentų grupėms. Vienoje pusėje – Kauną valdantis „Vieningas Kaunas“. Kitoje – gamtos, senosios architektūros, gyvų medžių ir žalios žolės mylėtojai. Kažkur dar buvo ir dabartiniai sklypo savininkai, kuriems atsiranda galimybė už sklypą sulaukti solidžios piniginės kompensacijos.

      Nepriklausydamas nei vienai iš suinteresuotų grupių (nesu nei „vieningo Kauno „narys, nei sklypo savininkas,  todėl į formalų biurokratinį sprendimą žiūriu kaip neabejingas miesto gyventojas, kas leidžia iškelti keletą aktualių klausimų ir netapti prikaltu prie būsimo asfalto ar pririštu prie pjaunamo ąžuolo.

      Pirmas klausimas – kokią išties problemą Kaunas bando spręsti? Trūksta stovėjimo vietų rekonstruojamam stadionui? Problemų kelia dabartinė ūkinė veikla? Nėra kitų erdvių, kur investuoti Europos Sąjungos pinigus?

      Deja, bet į šiuos klausimus atsakymų kaip tik ir nėra. Jeigu skaitytumėm tarybos sprendimo lydinčiąją medžiagą, tai pamatytumėm, kad pagrindinis visgi yra automobilių stovėjimo vietų poreikis. Taip tiesiog taisomos stadiono rekonstrukcijos klaidos, kai neskirta dėmesio deramai transporto infrastruktūros pertvarkai, fizinių erdvių konstravimui taip, kad bent kiek didesnių varžybų atveju problemų neturėtų ne tik dalyviai, bet ir žiūrovai.

      Antras klausimas – kam reikalingi 2 tūkstančiai stovėjimo vietų? Vydūno alėjos apylinkėse automobilių srautas vis intensyvesnis, vis sunkiau šioje miesto dalyje rasti laisvų vietų vakare, tačiau trūkumas tikrai neskaičiuojamas tokiu mastu. Tad būkim atviri ir pripažinkim – 2 tūkstančiai stovėjimo vietų atsirado ne iš dangaus, o iš jau minėto stadiono poreikių.

      Kai pripažinsim, kad miesto tarybos sprendimą lemia pilnavertės stadiono infrastruktūros poreikis, taps akivaizdu, kad pasirinkimų nėra jau labai daug. Šios erdvės Vydūno al. 4 yra vienas iš galimų sprendimų. Alternatyva – imtis dar sudėtingesnių sprendimų K.Petrausko/Sporto gatvių erdvėje. Čia interesų kamuolys dar sudėtingesnis – reikėtų panaikinti bent kelias maitinimo įstaigas, pertvarkyti sporto ir sveikatingumo centrą, spręsti kelerių privačių objektų likimą.

      Įdomesnis kompleksinis scenarijus – senokai aptarinėjamas Lietuvos sporto universiteto perkėlimas ir prijungimas prie Lietuvos sveikatos mokslų universitetų. Buvusių pastatų vietoje atsivėrusi erdvė būtų didžiulė galimybė inovatyviam ir kompleksiniam šios miesto dalies pertvarkymui. Tačiau, suprantama, tai istorija iš mokslinės fantastikos, nes LSU jungimo klausimo nesugebėjo įveikti net visa praėjusio Seimo kadencija.

      Trečias klausimas – jeigu automobilių stovėjimo poreikis yra, jeigu jam patenkinti tai yra geriausia vieta, tada belieka įvertinti, ar dabartinis procesas užtikrina pakankamą skaidrumą ir miesto interesų užtikrinimą?

      Pakanka atsiversti savivaldybės tarybos lydinčius dokumentus ir pamatyti 2 tūkstančių vietų automobilių stovėjimo aikštelės schemą. Atsakymas akivaizdus ir kategoriškas – tokio asfalto blyno Ąžuolyno viduryje negali būti. Tačiau… dabartinis tarybos sprendimas priimtas nė vienam (!) tarybos nariui neprieštaravus, nepadarius jokios pastabos. Nors neformaliuose pokalbiuose ar socialiniuose tinkluose beveik visi balsavę už vieningai garantuoja, kad schema – nesusipratimas ir neturės jokios įtakos.

      Tad šįkart tenka viltis, kad tarybos narių pažadai netaps pagrindu tolesniems biurokratiniams sprendimams. Ir kad po metų ar poros Ąžuolyno viduryje turėsime ne asfalto gėdą, o modernų ir gamtą bei miestiečių poreikius apjungiantį sprendimą. Žinoma, lygiai taip pat galiu ir klysti – miestas gali pradėti dar vieną amžiaus statybą, kuri kam nors vis netiks ir niekaip nebus baigiama.

      Autorius yra ekonomikos mokslų daktaras

      Skaityti komentarus