Šiandien sužinojau dvi naujienas – gerą ir „gerą“.
Geroji naujiena yra ta, kad 15min portalas man padovanojo JAV Ilinojaus universiteto profesoriaus Francis Boyle versijos apie Koronavirusą autorystę. Na, ačiū, žinoma. Gavusi tokią netikėtą ir brangią dovaną net nuleidau akis ir nuraudau, kaip kažkada nurausdavau pradinės mokyklos šokiuose, berniukams prisipažinus meilėje.
Bet yra ir kita naujiena. Ji tiesiog „gera“. Apie ją plačiau:
Panašu, kad Lietuvoje, kartu su „Lietuvos Geležinkelių“ monopolija atsiranda dar viena, pavadinkime ją „Absoliučios tiesos“ monopolija. Mums vis dažniau „subtiliai“ paaiškinama, kuo mes turime tikėti ir kuo netikėti, ką galvoti ir ko negalvoti, ką rašyti ir ko nerašyti, kaip juokauti ir kaip nejuokauti, kokius mokslininkus gerbti, o kokius išmesti į šiukšlyną.
Kas liečia tą Koronavirusą – situacija identiška. Mums jau subtiliai paaiškinta, kad turime besąlygiškai tikėti komunistinės Kinijos mokslininkų pateikta ir Lietuvos ULAC nediskutuotinai patvirtinta versija, kad „ Šio viruso molekulinė struktūra JAU nustatyta: skujočių koronavirusų genomo seka 99 proc. identiška 2019 nCoV genomui. Ir taškas“.
Nors iš tiesų jokio taško čia nėra, ir niekas čia taip labai nepatvirtinta.
Mat kinų versija apie koronaviruso kilmę neskuba tikėti ir Vakarų pasaulio ekspertai, kurie ragina Kinijos mokslininkus paviešinti daugiau tyrimo duomenų. Pavyzdžiui, Kembridžo universiteto veterinarinės medicinos profesorius J. Woodas teigia: „Nepakanka paskelbti apie virusų genomų panašumą. Toks tyrimo rezultatas galėjo būti gautas dėl taršos ypač užkrėstoje aplinkoje“. Notingamo universiteto molekulinės virusologijos profesorius Jonathanas Bellas antrina: „ Mums reikia pamatyti visą genetinę medžiagą, kad suprastume, kiek susiję žmonių ir skujuočių virusai“.
Niekas pasaulyje tikrosios tiesos apie tą nelemtą virusą nežino, bet mums jau paaiškinta, kad mes turime žinoti tą „tiesą“ ir jokiu būdu ne aną. Ir jokių kitų versijų negali būti, net tų, kurios tiesiog „ant bajerio“.
Apima toks jausmas, kad istorijos ratas kažkaip apsisuko apie savo ašį ir sugrįžo į pradinį tašką, kuriame buvo prieš pusę amžiaus. Tada lygiai taip pat Kremliuje sėdintys „absoliučios tiesos“ fabrikėlio savininkai mums paaiškindavo kuo tikėti kuo netikėti, ką galvoti ko negalvoti, kaip juokauti ir kaip nejuokauti. Tada turėjome kone surašytas instrukcijas, kurie mūsų smegenyse esantys neuronai turi būti aktyvuoti, o kurie užslopinti. (Jei kam nepavykdavo užslopinti savarankiškai, padėdavo psichuškės daktarai).
Prisimenu ir savo patirtį, kai pirmą kartą savo vaikiška kakta atsitrenkiau į „Absoliučios tiesos“ fabrikėlio sieną. Tik nuėjusi į pirmą klasę, sužinojau, kad esu Lenino anūkė. Ši „tiesa“, kaip absoliuti ir neginčijama, suskaldė mano iki tol buvusį vientisą vaikystės pasaulį į dvi dalis. Mat niekaip negalėjau susivokti, kas tada yra tas žilagalvis žmogus, kurį vadinau savo seneliu, kuris sekdavo man pasakas, vesdavosi į mišką grybauti ir kuris turėjo labai gražų lietuvišką vardą Kostas.
Paskui sužinojau, kad turėsiu kur kas retesnę galimybę aplankyti savo senelį Kostą, nes dažnai teks eiti prie to balvono, kurio vardas Leninas ir kurio anūkė neva esu, paminklo ir dėti ten raudonus gvazdikus. Tada mums buvo paaiškinta, kad tas balvonas yra ne tik mano senelis bet ir revoliucijos tėvas. Dar buvo paaiškinta, kad padėti gvazdikus po jo kojomis yra didžiulė garbė, kurios nusipelno tik geriausios, gražiausios ir balčiausius kaspinus ryšinčios mergaitės. Tai buvo dar viena „absoliuti tiesa“.
Bet gvazdikų tam balvonui neužteko, todėl gan dažnai privalėjau kartu su bendramoksliais stovėti prieš jo portretą ir iš visų plaučių rėkti (tai vadinosi dainavimu) kažkokią A. Hičkoko filmo vertą kakofoniją „lenina pomnit vsia zemlia i nebo“. Tada man buvo paaiškinta, kad tam balvonui turiu būti dėkingi už viską: ir už mamą ir už tėtį , už šeimos turimą kolektyvinį sodą, triratį motociklą ir parduotuvių lentynose besivoliojančias kiaulių kanopas. Tai irgi buvo „absoliuti tiesa“.
Ir štai šiandien, man buvo lygiai taip subtiliai paaiškinta, kad be „Absoliučios tiesos“ fabrikėlio antspauduoto patvirtinimo negaliu savo FB profilyje nei juokais nei rimtai net šnypštelėti apie Koronaviruso atsiradimo teorijas.
Galvoju, kad jau pats metas rištis į plaukus baltus kaspinus ir pradėti šlovinti tą „Absoliučią ir Vienintelę“ mums peršamą tiesą. Taip, kaip kažkada šlovinau revoliucijos tėvu vadintą ir kaip vėliau paaiškėjo, venerine liga sirgusį balvoną.
Šiaip bijau ne koronaviruso. Bijau, kad kuo toliau, tuo sunkiau bus atrasti dešimt skirtumų tarp dabartinių ir prieš penkis dešimtmečius Lietuvoje buvusių „Absoliučios tiesos“ fabrikėlių.
Nuo koronaviruso vis tiek kažkas tuos skiepus išras. O kur pasiskiepyti nuo „absoliučios tiesos“ viruso?
Skaityti komentarus