„Laba diena, ponios ir ponai!

Šiandien rašau įrašą karštais pėdsakais. Apie tai, kaip migrantai iš Afrikos pralaužė labiausiai saugomą Europos Sąjungos sieną – Ispanijos eksklave Seutoje.

Manau, visi jau matėte vaizdus, kaip migrantai pralaužė tvoras ir puolė bėgti nuo Ispanijos pareigūnų. Dabar man nuolat rašo: „Ar tai nepakenks mano politinei bylai?“, „Ar dėl to padidės nusikalstamumas?“, „Ką konkrečiai su tuo darys Ispanijos valdžia?“ Apie tai šiandien ir pakalbėsime. Patikėkite – bus įdomu.

Informacijos, kurią jums papasakosiu, nerasite niekur kitur. Pats buvau pabėgėliu penkiose Europos Sąjungos šalyse, taip pat Šveicarijoje ir Lichtenšteine. Iš viso – septynios šalys, o netrukus bus ir aštuntoji. Bet tai jau kita istorija...

Tokia jau mano „profesija“ – domėtis pabėgėlių tema ir pažinti ją iš vidaus. Mano kolegos teisininkai juokauja: „Jeigu būtum baudžiamosios teisės advokatas, tai gal ir į kalėjimą pats sėstum, kad geriau suprastum klientus?“ Na...

Patikėkite, bus labai įdomu. Tad įsipilkite arbatos, kavos ar ko nors stipresnio ir keliaukime į pasaulį, kurio dauguma net neįsivaizduoja.

Pirmiausia turite suprasti vieną dalyką, mieli skaitytojai. Tie migrantai, susirinkę prie Seutos ir Maroko sienos, tikrai nėra patys vargingiausi žmonės. Kartą vienas armėnas, vardu Hamletas, su kuriuo buvau Šveicarijos Krojclingeno pabėgėlių stovykloje, man pasakė: „Kelias kainuoja pinigus.“ Šią frazę įsidėmėjau visam gyvenimui.

Pagalvokite patys. Prie Seutos eksklavo sienos susirinko minios žmonių iš įvairių Afrikos šalių – Senegalo, Malio, Burkina Faso (anksčiau vadintos Aukštutine Volta), Alžyro, Centrinės Afrikos Respublikos, Liberijos ir daugelio kitų. Bet prisiminkime pagrindinę taisyklę – kelionė kainuoja pinigus. Kad pasiektum labiausiai saugomą Europos Sąjungos sieną, prieš tai reikia įveikti tūkstančius kilometrų.

Mums, žmonėms iš posovietinės erdvės, daugelis Afrikos šalių atrodo lengvai pasiekiamos. Tačiau pačioje Afrikoje tarp valstybių galioja vizų ir sienų kontrolė, kuri dažnai, pasak autoriaus, „sprendžiama kyšiais“. Todėl panagrinėkime vieną konkretų pavyzdį, apie kurį man pasakojo vienas žmogus.

Nuo šios akimirkos tavo vardas – Musa. Tu gimei Mogadiše, Somalyje – šalyje, kurioje vyrauja skurdas, pilietinis karas, antisanitarinės sąlygos, piratai, žudikai, vagys ir nusikaltėliai. Tavo valstybė nuolat atsiduria pasaulio reitingų apačioje pagal gyvenimo kokybę ir saugumą.

Vizos tau niekas savo noru neišduotų. Tačiau tu gimei vadinamojo gubernatoriaus šeimoje. Tavo tėvas uždirba pinigus iš nusikalstamos veiklos, laviruodamas tarp kariškių ir piratų. Todėl šeima nusprendžia tau padovanoti bilietą į naują gyvenimą – išsiųsti į buvusias kolonijines valstybes, o ten jau, kaip sakoma, kur nuves europietiškos svajonės kelias.

Nors tėvas turi pinigų ir įtakos, jų vis tiek nepakanka. Todėl jis sukviečia genties ar bendruomenės tarybą ir sako:

– Išsiųskime mano sūnų. Prisidėkite pinigais – laikykite tai investicija į jo ateitį. Jis protingiausias ir išsilavinęs, net angliškai moka. O aš su žmona liksime čia kaip užstatas. Jei sūnus mus išduos ar pamirš savo šeimą ir kaimą, galėsite mane nubausti, net užmušti akmenimis – ir būsite teisūs.

Taigi Musai sukraunama kuprinė, iš anksto susitariama su žmonių kontrabandininkais visame maršrute, o sportbačio viduje jis slepia maždaug 10 tūkstančių JAV dolerių. Bent jau tokią sumą jis pasakojo turėjęs. Gal ir ne viską atskleidė, tačiau prisiminkime pagrindinę taisyklę – kelionė kainuoja pinigus, o pavojų joje netrūksta.

Tai visai ne toks atvejis, kai nusiperki lėktuvo bilietą ir išskrendi. Čia prasideda ilga ir pavojinga kelionė.

Pirmiausia iš Somalio skrendama į Bamaką – Malio sostinę. Anot autoriaus, ten padėtis beveik tokia pat pavojinga kaip Mogadiše: nusikaltėliai, vagys, ginkluoti žmonės, kariškiai, sukilėliai ir įvairios ginkluotos grupuotės.

Iš ten kelias veda į šiaurę, per alinantį karštį. Musa pasakojo, kad specialiai išvyko pavasarį – vasarą keliauti palei Sacharos dykumą būtų beveik neįmanoma dėl kaitros, o žiemą naktimis temperatūra ten gali nukristi iki nulio.

Pasak jo, Malyje jam nereikėjo mokėti kyšių, nes tarp Somalio ir Malio tuo metu galiojo palankesnė atvykimo tvarka. Toliau kelionė tęsėsi autobusais, pakeleivingomis mašinomis ir pėsčiomis, kol buvo pasiekta Alžyro siena. Ten, autoriaus teigimu, vietoj vizos pakako sumokėti kelis šimtus dolerių – ir siena buvo įveikta.

Toliau kelionė tęsiasi per Alžyrą. Svarbiausia, pasak autoriaus, nepatraukti dėmesio ir atrodyti kaip paprastas turistas. Gražūs marškinėliai, tvarkinga kuprinė, europietiška apranga – savotiškas maskavimasis. Reikia atrodyti lyg kelionių tinklaraštininkas.

Todėl, anot jo, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip apsirengę prie Seutos sienos susirinkę migrantai. Jie dažniausiai neatrodo apskurę. Jei atrodysi labai skurdžiai, didesnė tikimybė, kad policija sustabdys ir paprašys parodyti pasą bei vizą. O jei atrodai tvarkingai, mažiau krenti į akis.

Taip keliaujama iki Maroko sienos. Autoriaus teigimu, vien maistui, vandeniui, transportui, kyšiams ir kitoms išlaidoms jau būna išleista apie tūkstantis JAV dolerių. Musa pasakojo, kad ši kelionės dalis truko maždaug 45 dienas. Atsitraukti jau nebebuvo kur – ant kortos buvo pastatytas ne tik jo gyvenimas, bet ir šeimos garbė.

Į Maroką taip pat patenkama sumokėjus nemažą kyšį. Kiti migrantai Prancūzijoje jam pasakojo apie maždaug 500–1000 JAV dolerių sumas. Kirtus sieną tenka keliauti per Maroką – šalį, kurioje, taip pat netrūksta nusikaltėlių ir pavojų, ypač atokesniuose regionuose.

Galiausiai pasiekiama vieta, kur prasideda svarbiausias etapas. Tai tarsi „Fort Boyard“, tik be nykštukų ir raktų. Dar labiau visa tai primena serialą „Kalmaro žaidimas“, nes kiekvienas žingsnis gali kainuoti gyvybę.

Pirmasis etapas

Prieš akis – Ispanijos eksklavas Seuta Maroko teritorijoje. Pasitinka įspūdinga pasienio apsauga: aukštos tvoros, grioviai, spygliuota viela ir gausios pasienio pajėgos. Tai viena labiausiai saugomų Europos Sąjungos sienų.

Jis prisimena laikus, kai, anot jo, dalis tvoros buvo elektrifikuota, tačiau vėliau šios priemonės buvo atsisakyta dėl humanitarinių priežasčių. Nepaisant to, žmonės ir toliau bandė įveikti sieną kirpdami tvoras ir rizikuodami savo gyvybe.

Musa pasakojo, kad prie sienos buvo įsikūrę tūkstančiai žmonių laikinuose stovyklose. Visi laukė tinkamo momento – kol susirinks pakankamai didelė minia. Tuomet pasirodo vadinamieji „kojotai“ – žmonių kontrabandininkai, kurie duoda signalą pradėti šturmą.

Išgirdę komandą, šimtai ar net tūkstančiai žmonių vienu metu puola prie tvorų, jas laužo ir bando prasiveržti į Ispanijos teritoriją.

Musa pasakojo, kad į šią vietą atvyko 2024 metų gegužę. Beveik mėnesį jie laukė tinkamos progos, o birželį prasidėjo bandymas šturmuoti sieną. Vieni buvo apsiginklavę lazdomis, kiti mačetėmis ar kitais daiktais. Pasak autoriaus, kai keli šimtai pareigūnų susiduria su tūkstantine minia, sustabdyti ją tampa itin sunku.

Svarbiausias tikslas – bent trumpam patekti į Europos Sąjungos teritoriją. Net jei tai dar ne žemyninė Ispanija, jau tikimasi sulaukti pirmosios pagalbos: maisto, medikų, laikinos pastogės ir saugumo.

Tai tėra pirmasis „Kalmaro žaidimo“ etapas. Jo teigimu, pats pavojingiausias išbandymas laukia vėliau – kelionė per jūrą į žemyninę Ispaniją.

Musos tėvas ne šiaip sau davė jam 10 000 JAV dolerių kelionei. Tie pinigai buvo skirti ne pramogoms, o tam, kad būtų galima sumokėti žmonių kontrabandininkams. Priešingu atveju, anot jo, šeimai tėvynėje grėstų rimtos pasekmės, nes musulmoniškose bendruomenėse šeimos garbė ir atsakomybė turi didelę reikšmę.

Todėl Musa, pasinaudojęs dar Somalyje gautais kontaktais, susirado žmones, kurie pažadėjo jį valtimi perkelti į žemyninę Ispaniją. Kitas krantas buvo visai netoli – kitapus Gibraltaro sąsiaurio matėsi Alchesiraso (Algeciras) miestas. Atstumas siekė apie 10 kilometrų.

Musa atsisakė pasakoti, kur tiksliai įlipo į valtį ir kas ją organizavo. Jis tik pasakė, kur išlipo. Viena aišku – jam pavyko išgyventi, nors, jo nuomone, tokios kelionės sėkmė priklauso ir nuo didelės sėkmės.

Antrasis etapas

Naktį žmonės susėdo į nedidelę valtį. Musa sumokėjo didelę dalį savo pinigų kontrabandininkams. Iš pradžių valtis buvo irkluojama, kad nekeltų triukšmo, o tik nutolus nuo kranto buvo paleistas variklis.

Ši kelionės dalis yra pati pavojingiausia. Jei sausumoje dar galima išvengti plėšikų ar kitų pavojų, jūroje žmogus tampa visiškai priklausomas nuo gamtos stichijų.

Musa pasakojo, kad jų valties variklis tris kartus sugedo. Valtyje buvo apie penkiasdešimt žmonių, o kiekvienas už vietą buvo sumokėjęs didelius pinigus. Galiausiai paaiškėjo, kad Gibraltaro sąsiaurio srovės jų valtį nunešė gerokai į rytus, todėl jie išsilaipino visai ne ten, kur planavo.

Vos tik pasiekę krantą, jie paliko valtį ir išsilakstė į skirtingas puses, stengdamiesi neatkreipti policijos dėmesio ir apsimesti nepažįstantys vieni kitų.

Gibraltaro sąsiauryje susitinka Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno srovės. Dėl to vanduo ten būna labai pavojingas, o mažos medinės valtys su silpnais varikliais gali lengvai pakliūti į bėdą. Būtent todėl, jo nuomone, daugelis tokių kelionių baigiasi tragedija.

Musa vis dėlto pasiekė Ispanijos krantą. Jis džiaugėsi bent tuo, kad telefoną buvo kruopščiai suvyniojęs į plastikinius maišelius, todėl šis nesušlapo ir toliau veikė.

Toliau jo laukė jau trečiasis etapas – kelionė per pačią Ispaniją link Prancūzijos sienos. Reikėjo judėti kuo tyliau, nekrentant į akis policijai, nes pagrindinis tikslas buvo ne likti Ispanijoje, o pasiekti turtingesnes Europos valstybes.

Toliau šiame „Kalmaro žaidime“ prasideda trečioji dalis. Jei išgyvenai, tavo užduotis – kuo tyliau ir nepastebimiau bėgti per pačią Ispaniją, kad nė vienas policininkas prie tavęs neprisikabintų, o paskui pasiekti Prancūzijos sieną ir keliauti dar toliau.

Nes, kaip aiškinu, pati Ispanija jiems visai neįdomi. O štai Vokietija, Prancūzija, Švedija – visų mėgstamos šalys, iki kurių dar reikia nusigauti, važiuojant „zuikiais“ traukiniais ir elektriniais traukiniais.

Būtent todėl Barselona ar Irūno miestas prie San Sebastiano, yra tokie kriminaliniai – ten užstringa tie, kurie nesupranta, kaip prasibrauti toliau, ir tiesiog apiplėšinėja žmones. Mane, beje, apiplėšė ir ten, ir ten – tiesa, tik dėl smulkmenų, pavyzdžiui, nuo kuprinės pavogė kepurę.

Manau, suprantate tolesnę logiką – tavo tikslas ne šiaip pabėgti iš Afrikos ir tarsi pelnyti „touchdowną“, kaip amerikietiškame futbole. Tikslas – nusigauti kuo giliau į turtingiausias šalis, kur tave maitins, girdys ir suteiks vietą gyventi.

O tu dirbsi bet kokį sunkų ir nešvarų darbą, nes reikia atidirbti viską, kas buvo išleista tavo kelionei. Vieni eina dirbti į statybas, kiti – į maisto pristatymą, bet, kaip žinome, yra ir tokia profesija kaip nusikalstama veikla.

Štai tokia šalutinė pasekmė. Todėl nesistebėkite tuo, ką matote dabar, nes po kelerių metų viskas vėl sugrįš į tą patį tašką. Vėl kalbėsite apie tuos pačius pabėgėlius ir tuos pačius tariamus „vargšus“, kurie pralaužė tvorą, sistemą ir atvyko „gelbėti savo sielų“. Ratas užsidaro ir viskas vyksta taip tiksliai, kaip šveicariškas laikrodis.

Svarbiausia viena – jei pasiekei tikslą. Tave maitina, girdo, gydo, aprengia, apmauna batais, moko vietinės kalbos, suteikia būstą ir net pašalpas. O tu, būdamas sveikas ir stiprus vyras, laisvu nuo viso to laiku nelegaliai dirbi statybose ir taip atidirbinėji viską, ką esi skolingas savo kaimui. O toliau grandinė tęsiasi: atvyko vienas, paskui du, paskui keturi... Na, supratote. Afrikos verslas – nieko asmeniško.

Štai ir viskas šiandienai. Tikiuosi, buvo įdomu. Nusprendžiau vienu įrašu atsakyti visiems iš karto ir paaiškinti, kaip, mano nuomone, visa tai veikia.

„Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau.“
Čiau!“
A. Ivantov

Jei Europa nepakeis politikos, tai neprireiks nei 30 metų, kai ji virs Afrika... nes tiems, kuriems baigėsi pinigai ankščiau - jie tiesiog juos atima iš vietinių, užima jų butus, namus ir net nesiruošia dirbti. O kam? Jei viskuo rūpinasi šalis, kuriai tu nieko nedavei, o ji tau duoda nieko neprašydama iš tavęs, jauno vyro. O kur dar žmona ir šeši vakai, kurie gauna pilietybę ir naudojasi visomis tos šalies gėrybėmis jau ne prašydami, o reikalaudami. Ir nepasakokit, kad jie neša šaliai naudą. Kol kas nei vienoje juos įsileidusioje šalyje to nemačiau. Už tai laikraščių antraštės tiesiog žiba nuo smurtinių nusikaltimų, kuriuos vykdo integruoti piliečiai, nors ir kaip bandoma tų nusikaltimų atlikėjus nuslėpti nuo visuomenės. Ar bręsta pilietinis karas Europoje? Kol mus gąsdina priešais už sienos - priešas jau viduje?