Žurnalistas yra labai priklausomas asmuo. Jeigu paimsime valstybinę žiniasklaidą, tai tas žurnalistas žino, kad yra tam tikra valstybės politika. Jeigu tu jai neatstovausi, tai tokioje žiniasklaidos priemonėje paprasčiausiai nedirbsi. Ir žurnalistas visa tai jaučia savo kailiu, o jeigu nejaučia, jam tai greitai paaiškina – jeigu nori gauti geresnes pareigas, geresnę algą, privalai suprasti, kaip, ką ir su kuo reikia kalbėti, kokią dūdą pūsti...

O ar apskritai gali būti nepriklausoma žiniasklaida? Vieninteliu atveju – jeigu pats ir esi tos žiniasklaidos savininkas, jeigu tavęs kas nors dar „neuždusino“… Šiandien teoriškai tai leidžia daryti internetas, kur kiekvienas tarsi gali būti pats sau šeimininkas, atsidaręs savo puslapį. Bet tuomet įsijungia kiti mechanizmai, o pirmiausia – finansiniai reikalai: norėdamas išsilaikyti, privalai turėti auditoriją, gauti reklamą, investuoti didelius pinigus į žinomumą, paklausą ir t.t

Jeigu jau mes nesirūpiname Lietuvos suverenitetu kaip tokiu, tai ką jau čia apie žiniasklaidą galima šnekėti… Išvardykime svarbiausius suvereniteto požymius. Valstybę galime laikyti suverenia pirmiausia tuo atveju, jeigu jos įstatymai yra viršesni savo teritorijoje už visus iš šalies primetamus. Ar dabar taip yra? Ne, nes pas mus yra viršesni ES įstatymai. Toliau: suvereni valstybė turi teisę nustatyti savo muitus. Ar galime tai daryti? Negalime. Toliau – valstybė privalo turėti savo pinigus.

Neturime. Suverenios valstybės teritorijoje negali būti svetimų šalių karinių dalinių. Mes turime svetimų valstybių karinių dalinių gausybę ir mus atseit saugo visi, kas tik netingi: tai danai atskrenda, tai vokiečiai, tai belgai, tai čekai – na, tie, kurie tuo metu būna kiek laisvesni… Todėl ar galime tikėtis, kad tokioje valstybėje dar kas nors imtų rūpintis žiniasklaidos priklausomybe? Žiniasklaidos problemos tėra dalis mūsų atmestinio požiūrio į save pačius ir į savo valstybę. 

Na, prisiminkime, kaip mūsų politikai balsavo už Europos Konstituciją jos nė neskaitę, o po to ji buvo atmesta pačioje ES. Mes iš esmės esame nepasiruošę turėti nepriklausomą valstybę ir joje tvarkytis. Mes nuolat ieškome, kam atsiduoti ar parsiduoti. Ne be reikalo juk šiandien labai svarbiuose valstybės postuose sėdi žmonės, kurie kitados ištikimai tarnavo visiškai priešingai pusei. Ar jie norėtų kažką pakeisti? Žinoma, ne, juk ne taip seniai jie pakeitė šeimininką. O kaip reikėtų žiūrėti į visuomenę, kuri išsirenka sau į valdžią žmones, kurie kas keliasdešimt metų keičia pažiūras 180 laipsnių kampu? Ir tokiai visuomenei atrodo, kad čia yra viskas gerai. Žinoma, ne visa visuomenė, tačiau jos kritinė masė nejaučia jokio diskomforto, kad valstybės mes neturime. Žinoma, mes ne vieni tokie. Visos ES priklausančios valstybės esmines savo suvereniteto dalis yra atidavusios Briuselio komisarams. Pavyzdžiui, Vokietijoje ne be reikalo atsirado partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri sako lygiai tą patį apie vokiečius, ką ir mes dabar šnekame apie savo visuomenę. 

Donaldas Trumpas Amerikoje neatsirado iš niekur. Tai buvo žmonių, pavargusių nuo CNN melo ir „tolerastinių“ kliedesių, atsakas. Kol elitas pasakoja apie augančią ekonomiką, paprasti žmonės mato tuštėjančias kišenes ir prastėjančias vertybes. Šis procesas vyksta ir pas mus. Žmonės pavargo nuo „išrypėliškos“ propagandos, bendrų tualetų ir bandymų perauklėti mūsų vaikus prieš tėvų valią.

Galima gyventi įkišus galvą į smėlį ir sakyti, kad viskas gerai. Tai ramiau. Bet kol tavo galva smėlyje, tavo užpakalis yra atviras smūgiui. Mes ne siūlome viską griauti, mes siūlome atsimerkti.

Jei mes patys nepradėsime rūpintis savo suverenitetu ir žiniasklaidos skaidrumu, niekas kitas to nepadarys. Mes tiesiog ištirpsime pilkoje masėje, praradę savo veidą, savo pinigus ir, galiausiai, savo namus.