°C
      2022 10 01 Šeštadienis

      Robertas Ramanauskas. Kur eini, Lietuvos švietime?

      Nuotrauka: propatria.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2022-08-12 21:00:00

      Autorius yra istorijos mokytojų asociacijos vadovas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

      Artėja rugsėjo 1-oji ir vėl kirba klausimas, kaip spręsime švietimo klausimus naujais mokslo metais. 2022 mokslo metų brandos egzaminų sesija pagarsėjo 35 proc. matematikos egzamino neišlaikiusių abiturientų antirekordu. Išimtis tai ar sisteminio pobūdžio problema? Vienareikšmiškai galima teigti, jog problema yra sisteminė dėl savo nesistemingumo. Skamba dviprasmiškai ir visgi tai tiesa.

      Susiduriame su sistemine problema, nes daugiau nei du dešimtmečius po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nesėkmingai ieškoma optimalaus šalies švietimo modelio. Visą šį laiką kiekviena valdančioji dauguma laikė ir tebelaiko savo pareiga švietimą reformuoti. Bet kiekvieną sykį tokius sprendimus nulemia ne realus poreikis, o politinė valia. Valdžios tiesiog nori palikti pėdsaką. Iš čia nesistemingumas. Atsakomybę už tai turėtų prisiimti ne tik politikai, bet ir edukologai, Švietimo ministerijos specialistai. Kokias esmines klaidas jie daro?

      Pirmoji klaida – visos ankstesnės švietimo patirties atmetimas ir užsienio „pažangių“ patirčių vaikymasis. Nesuvokiama, kad švietimas visada neišvengiamai susijęs su kultūrine tradicija, tautos mentalitetu. Svetimų praktikų diegimas, paremtas anglosaksiškos ar skandinaviškos patirties perėmimu ir dažniausiai imitacinis. Tose šalyse prie jų sistemos buvo eita daug metų, nuosekliai ir atsižvelgiant į situacijos kaitą. Nors tą dažnai neigaime, esame katalikiškos kultūros ir iš jos išplaukiančio mentaliteto visuomenė, todėl net pažangios protestantiško mentaliteto praktikos mums sunkiai tinka. Pavyzdžiui, kadangi britų visuomenė seniai tautiškai įvairi, jų metodikos akivaizdžiai yra orientuotos į skirtingų patirčių ir nuostatų turinčių asmenų sąveiką. Lietuvos visuomenė itin homogeniška, vientisa.

      Stebina paviršutiniškumas. Šitaip besižavint Suomijos švietimo pasiekimais, skatinant į juos lygiuotis, jais sekti, niekas taip ir neišvertė suomių sistemos. Maža to, sąmoningai nutylima, kad pereiti į aukštesnės pakopos ugdymo programą (pavyzdžiui į gimnazijos lygmenį) Suomijoje gali tik tie, kurie gebėjo peržengti numatytą mokymosi pasiekimų slenkstį. Tokia praktika turi ateiti su Naująja vertinimo sistema, bet tas slenkstis toks žemas, toks nedrąsus, kad nespręs įsisenėjusios nesimokymo problemos. Valstybinių brandos egzaminų išlaikymo slenkstis irgi neveikia kaip paskata siekti aukštesnių mokymosi rezultatų. 

      Žvalgantis į užsienio gerąsias praktikas, vertėtų pamatyti ne tik anglosaksų ir skandinavų, bet kaimynų lenkų, vokiečių, prancūzų patirtis, nes jų mentalitetas ir kultūrinė tradicija yra mums artimesnė.

      Antroji klaida – Lietuvos valstybės vaidmuo švietime, jos švietimo politika. Paskaičius partijų rinkimų programų švietimo politikos dalį esminių skirtumų neįžvelgsime. Nesutariama nebent dėl švietimo tinklo optimizavimo, diskusijų dėl turinio nėra. Trūksta strateginio požiūrio į švietimą. Kur ir kodėl eina Lietuva, kokias ambicijas sau kelia ir kokias prielaidas turi jas įgyvendinti? Iš to turėtų kilti švietimo kaitos tikslai. Kol valdančioji dauguma nepradės elgtis kaip suverenios valstybės valdžia, o tik orientuosis į Europos fondų teikiamų lėšų įsisavinimą, apie pažangą švietime galime pamiršti. 

      Daugelis naujovių ateina trumpalaikių projektų pavidalu. Keičiasi projektai, keičiasi kryptis. Taip yra nutikę su Bendrojo ir vidurinio ugdymo programomis. Jų rengėjai iš esmės atėjo laimėdami viešųjų pirkimų konkursą be konkurentų ir vadovaudamiesi savo pačių supratimu, o ne valstybės užsakymu, kurio būta tik tiek, kiek naujosios švietimo gairėse atsispindėjo tarptautinės rekomendacijos. 

      Valstybė, kuri siekia esminių teigiamų pokyčių, gerbia save ir piliečius, turėjo šiam darbui surinkti iškiliausius edukologus ir mokytojus dalykininkus. Praktika buvo kitokia. Kritika ir siūlymai, kuriuos mokslininkai ir mokytojai teikė programų rengėjams, tebuvo procedūrinis demokratinės diskusijos imitavimas. Svarbiausia, kad nebuvo pasiekta jokių dalykinių ryšių tarp atskirų programų, išskyrus ugdomas kompetencijas, bei ignoruotas esminis klausimas – ką gi rengiamės išugdyti? Kolkas ugdome vartotoją, kandidatą studijuoti universitete, o ne Lietuvai dirbti ir ją ginti pasirengusį pilietį. Su tokia vertybine sistema vargu bau ar galima tikėtis tvarios Lietuvos ateities. 

      Valstybės politikos trūksta ir švietimo finansavime. Švietimas yra skurdus, pradedant atlygiu už mokytojų (pedagogų) darbą ir baigiant įvairių švietimo problemų sprendimu. Akivaizdus to pavyzdys yra mokinių su specialiaisiais poreikiais ir patiriančių mokymosi sunkumų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas. Trūksta lėšų mokytojo (arba tokio mokinio) padėjėjams samdyti. Dauguma jų neturi tinkamo profesinio pasirengimo tokiam darbui. Nuolat kalbama apie skaitmeninių technologijų diegimą, bet neįperkama ir neadaptuojama (pagal kalbą ir ugdymo programą) tikrai puiki užsienio produkcija, o savos gamybos tegebama suprogramuoti tik virtualaus popieriaus lygmenyje su minimaliu interaktyvumo ir vizualizacijos lygmeniu. Liberali vadovėlių rinka tarnauja leidėjų verslui, pataikauja vartotojui mokiniui, bet konkurencija neperkeliama į Nacionalinio konkurso geriausiems vadovėliams parengti lygmenį. Visada kelia pavydą angliški vadovėliai savo parengimo ir infrastruktūros su jais dirbti lygiu ir kokybe. 

      Prie švietimo politikos problemos galima priskirti ir mokytojų (pedagogų) kvalifikaciją, karjeros galimybes. Kvalifikacijos kėlimas nuėjo pinigų įsisavinimo, eklektiškos decentralizacijos ir įvairių mokymų sertifikatų kolekcionavimo keliu. Neišspręsta nė viena aktuali švietimui problema, kad ir žemi Lietuvos mokinių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose. Mokytojo karjeros ateityje išvis nebus, kas dar labiau atbaidys nuo šios profesijos jaunimą, o „kadrų kaita“ ugdymo įstaigose taps neišsprendžiama problema. Švietimo ministerijos pateiktas karjeros modelis uždeda papildomas funkcijas pedagogams, didina jų profesinės veiklos kontrolės lygį ir jo biurokratizavimą, o per savivaldybėms nustatytas pedagogų kategorijos kvotas neliks net prielaidų profesinei karjerai ir su ja susijusiam finansiniam dirbančio pedagogo suinteresuotumui. Ne paskutinėje vietoje yra ir formulė, pagal kurią pagrindinio ugdymo programa užbaigiama gimnazijoje, praktiškai tiesiog pereinant iš progimnazijos į aukštesnę pakopą be jokių reikalavimų atitikimo.

      Trečioji problema – Lietuvos visuomenės požiūris į švietimą. Mokykla ir mokytojas yra demonizuoti. Tai viena populiariausių temų spaudoje ir socialiniuose tinkluose, ypač suaktyvėjanti tokiais atvejais, kaip matematikos brandos egzamino fiasko arba prakalbus apie korepetitorius. Pastarųjų dažniausiai prireikia tiems, kurie dėl nesimokymo turi labai daug spragų, o valstybiniai egzaminai būna ant nosies. Nesimokymo ir pamokų nelankymo Lietuvoje niekas nelaiko kritine žemų mokymosi pasiekimų priežastimi. Kalti lieka mokytojai, kurie nesugebėjo mokinio „užnorinti“. Tėvai dažniausiai nelinkę prisiimti atsakomybės už savo vaiko mokymosi pasiekimus, jie „šokdina“ mokytojus ir administracijas, išsireikalaudami reikiamo įvertinimo. Šiuo atveju visa įstatyminė bazė ir mokyklų vadovų politika yra labiau tėvų pusėje, o mokesčių mokėtojų (t. y. pačių mokinių tėvų) švietimui skirtos lėšos lieka iššvaistomos. Tikrojo ir būtino bendradarbiavimo tarp tėvų ir mokytojų nėra. 

      Visuomenė nežino, ko jai tikėtis iš švietimo. Plinta požiūris, kad reikia socializacijos, vaiko užėmimo, kad tik jiems būtų įdomu ir jie nekvaršintų galvos tėveliams. Iš dalies nesimokymas ir motyvacijos mokytis neturėjimas kyla ir iš vaiko pervargimo. Šalia tikrai nemažo mokymosi krūvio vaikai tėvų iniciatyva grūdami į būrelius, į dailės, muzikos ar sporto mokyklas. Augantis organizmas, bręstanti psichika nepakelia tėvų lūkesčių. Vaikui nebelieka laiko pabūti su savimi ir jėgų mokytis. Įvairios su švietimu susijusios indoktrinacijos dezorientuoja. 

      Pasakymai, kad vaikas turi nuspręsti, ko turi mokytis, arba kad žinios nereikalingos, nes visada galima „pasigooglinti“, žlugdo mokymosi poreikį. Progresyvistinis požiūris į ugdymąsi nukreiptas į vaiko dažnai neįsisąmonintų ar primestų įgeidžių tenkinimą, veda šiuolaikinį švietimą į aklavietę. Tai nepripažįstama. Tad kur eini, Lietuvos švietime? Lietuvos ateitis, J. Marcinkevičiaus žodžiais, vaikšto mokyklų koridoriais. Lietuvai žūtbūtinai reikalinga mesti trumpalaikes madas ir parinkti šiai ateičiai kryptį.

      Skaityti komentarus