Problema ne ta, kad nuo Covido yra mirštama. Ir ne vien nuo Covido, bet ir nuo daugybės kitų ligų. Mirštama, nepaisant visų didvyriškų medicinos pastangų, beje, ir milžiniškų išlaidų. Nes nė vienas negyvens amžinai! Kad ir ką bedarytų! Bet mes tą faktą tarsi pamiršom, bent jau linkę pamiršti, nustumti tolyn, į pašalius. Ką ten amžinai, net ir koks šimtas dvidešimt metelių yra riba. Pasitenkintume gavę ir mažiau, aštuoniasdešimt, devyniasdešimt. Dievuli, ir už tai stogą išbučiuotume. Kad tik kas duotų! Betgi nežinom: vieniems duos, kitiems ne, kaip jau bus likimo lemta, arba kiek bus lentos atmatuota. Todėl neliekim ašarų prieš laiką – nieko nepadės!
Nes ne mirusieji yra esmė.
Būtų gerai, kad žmonės nė nesirgtų, ypač nuo Covido. Deja, jie serga.Nepaisant visų drastiškų saugos, karantino, draudimo, suvaržymų,baudų, judėjimo apribojimo priemonių, nepaisant sukeltos bedarbystės, sužlugdytų verslų, didžiulių įsiskolinimų,mokyklų uždarymo, koncertų, spektaklių, parodų atšaukimo,nepaisant varymo į neviltį ir depresiją, nuo Covido 2020 metais susirgo apie 150 tūkstančių arba 5 procentai mūsų bendrapiliečių. Deja, kai kurie nuo Covido apskritai atsisveikino su šiuo pasauliu, tokių susidarė apie porą tūkstančių arba apie 5 procentus iš visų mirusiųjų.
Didžioji dauguma iš jų,kad ir kaip apgailestautume dėl nelygybės, buvo vyresni kaip 70metų. Jaunesniems kaip trisdešimties, su retomis išimtimis, Covidas pakenkė ne daugiau kaip kopūsto lapas ant kiškio uodegos.Palyginimui 2019 metais nuo vėžio mirė 8 000, dėl nukritimų 4300, dėl savižudybių 658. Žinoma, daugiausia mirė nuo širdies ir kraujagyslių susirgimų – apie 20 900. Visą dėmesį sutelkus į pandemiją ir dėlto įstūmus valstybę į milžiniškas skolas, kažkaip liko primiršta, kad vėžininkai ir širdininkai mirė kur kas gausiau nei covidiečiai ir kad dėl taikyto karantino vėžininkų ir širdininkų dar pagausėjo, tačiau jokių ypatingųjų priemonių jiems ar kitiems sergantiesiems niekas niekada nei taikė, nei mano taikyti, kas yra visai suprantama.
Tačiau ne mirusieji yra esmė. Esmė yra gimusieji. Nes jie negimė. Ne taip, kad visai – žinoma šiek tiek jų gimė. Nevyniodami į vatą, pasakysime tiesiai šviesiai:jų gimė kur kas mažiau, negu reikėtų. Konkrečiai kalbant, jų gimė ketvirtadaliu mažiau negu mirė, arba kalbant dar tiksliau: 2020 metais 44 tūkstančiams mūsų brangiosios tėvynės mirusiųjų teko tik 30 tūkstančių gimusiųjų, arba vieną gimusįjį užklojo tamsia užmaršties skraiste pusantro karto daugiau mirusiųjų.
Statistika yra tokia, ponai, kad per dešimt metų Lietuvoj ištirpo Šiaulių arba Panevėžio dydžio miestas vien dėl to, kad buvo pagimdyta mažiau kūdikių. Po dešimt tūkstančių pyplių mažiau kasmet. Šičia yra esmė. Visa kita – niekai arba niekų niekai. Lietuva garuoja kaip rasa nuo karšto asfalto. Nekalbant jau apie emigraciją. Kas sustabdys šitą pandemiją?
Skaityti komentarus