Oficialiai viskas labai gražu. Sakoma: „bus kompensuota rinkos kaina“. Rinkos kaina skamba solidžiai. Beveik kaip teisingumas. Tik ta rinkos kaina dažnu atveju sutampa su popierine, registrų centre. Ten, kur vieniša sodyba su žeme kartais verta tiek, kiek šiandien kainuoja padoresnis telefonas.

Poligono atveju net ne apie tai kalba. Aišku, kad reikia. Klausimas ne „ar“, o kaip. Ir kam tai kainuoja.

Nes kai turi sodybą, jos vertė dokumentuose dažnai yra tiesiog anekdotas. Už siūlomą kompensaciją tu ne tik kad nerandi analogiško varianto - tu apskritai nebegali nusipirkti nieko panašaus. Vietos neperkelsi. Aplinkos neatkursi. O įrengimas? Vienam kvadratinis metras kainavo 100 eurų, kitam - 5000. Popieriuose tai atrodo identiškai. Gyvenime - tai du visiškai skirtingi pasauliai.

„Rinkos kaina“, beje, nustatoma pagal aplinkinius sandorius. Tai reiškia: jei kaimynas kažkada pigiai pardavė, dabar pigiai išeisi ir tu. Nes rinka taip nusprendė. Rinka, kuri nieko nežino nei apie tavo investuotą laiką, nei apie tai, kad tu čia ne šiaip sienas turi, o gyvenimą.

Ir čia ne koks lietuviškas išradimas. JAV žmonėms yra atėmę namus ne dėl kelių ar gynybos, o dėl „ekonominės plėtros“. Tipo bus geriau visiems. Žmonės iškeldinti, kompensacijos išmokėtos, projektai… taip ir neįvyko. Namų nėra. Plėtros nėra. Bet viskas buvo „pagal įstatymą“. Puiku.

Tarptautiniu mastu net investuotojams sako: kompensacija turi būti „teisinga ir veiksminga“. Ne formali. Ne skaičius lentelėje. O tokia, kad žmogus realiai nebūtų pastatytas prie sienos. Tik kažkodėl kai kalba eina apie paprastą žmogų, šitas principas staiga tampa labai lankstus.

Jei man taip nutiktų, aš, ko gero, net nesiderėčiau dėl pinigų. Nes pinigai tokiose situacijose - beveik visada apgaulė. Aš reikalaučiau mainų. Ne „va čia tau suma, susitvarkysi pats“, o realaus sprendimo: nupirkite ne blogesnę vietą. O gal net geresnę. Su infrastruktūra. Su aplinka. Su galimybe gyventi, o ne tiesiog persirašyti adresą.

Valstybės projektai gali būti būtini. Bet būtinybė nėra indulgencija elgtis bet kaip. Kai valstybė ateina su „bendru gėriu“, labai norisi, kad tas gėris nebūtų pastatytas ant konkretaus žmogaus nugaros.

Tai ne klausimas apie poligoną.
Tai klausimas apie ribą:
ar tu valstybėje esi žmogus, ar tik eilutė vertinimo akte.

O dabar nuoširdžiai - ką darytumėt jūs?