Jis tikėjo Dievu. Ne kaip gražia idėja, ne kaip pasakų istorija, bet kaip gyvu pamatu, kuris laiko civilizaciją. Jis ragino kitus tikėti, nes be tikėjimo – žmogus tampa bešaknis. Jis sakė, kad šeima yra šventas ryšys, kad vaikas įsčiose yra Dievo dovana nuo pirmosios sekundės, kai susilieja dvi DNR grandinės. Ir kad kiekviena siela turi teisę būti saugoma, nes ją sukūrė ne žmogus, o Kūrėjas.

Būtent dėl šių paprastų, akivaizdžių žodžių jis tapo taikiniu. Nes jis priminė, kad tiesa egzistuoja. Kad vyrai yra vyrai, moterys yra moterys. Kad transgenderizmas – tai ne pažanga, o žaizda, psichinė kančia, kurią reikia gydyti, o ne šlovinti. Kad žmogaus prigimtis nėra keičiamas „socialinis konstruktas“, o Dievo dovana.

Charlie Kirk buvo nepatogus, nes jis neleido melui apsimesti tiesa. Ir jo priešai tai žinojo. Tie, kurie patys nebežino, kokios jie lyties. Tie, kurie tiki, kad kūdikis pilve – tik „ląstelių krūva“. Tie, kurie juokėsi iš tikėjimo, iš šeimos, iš moralės. Tie, kurie troško perrašyti pasaulio tvarką, ištrinti ribą tarp gėrio ir blogio, tarp gyvybės ir mirties.

Jie galvojo, kad kulkos nutildys jį. Bet Charlie paliko mums daugiau nei savo gyvybę – jis paliko degančią tiesos liepsną, kurios neįmanoma užgesinti. Jo kraujas dabar kalba garsiau už visus žodžius. Jis primena, kad už tikėjimą, už šeimą, už gyvybę verta kovoti net tada, kai pasaulis grasina mirtimi.

Charlie Kirk buvo nužudytas. Bet jo vardas išliks. Ne kaip aukos, o kaip kario, kuris stovėjo už Dievą, už tiesą, už šeimą – iki pat paskutinės savo kvapo akimirkos.

Šiandien Amerikoje vėliavos nuleistos iki pusės. Ir jos plazda ne tik už vieną žmogų, bet už tiesą, kurią jis gynė. Charlie Kirk tampa ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio didvyriu – drąsos, tikėjimo ir nepalenkiamos tiesos simboliu. Jo mirtis yra raginimas visiems mums: daugiau nebegalime tylėti. Atėjo metas, kai melas ir leftizmas turi būti išrautas su šaknimis. Ir tai turi įvykti ne tik Amerikoje – bet ir Lietuvoje, ir kiekviename krašte, kur dar dega laisvės kibirkštis.