Ir tada viena undinė užtraukia „Laisvę“.

Ir viskas. Nuo čia jau nebe juokinga.

Nes „Laisvės“ žodžiai yra Justino Marcinkevičiaus. To paties Marcinkevičiaus, kurį ta pati minia ir ją valdantys veikėjai metų metus tampė, niekino, cancelino. Per tą pačią LRT, kurią dabar jie neva „gina“. Ten jis buvo nepatogus. Ten jo kova už laisvę buvo per didelė. Per nepatogi. Per tikra.

Per LRT buvo tapatinamas su komunistais, skatinamas pamiršti. LRT metų metus darė viską, kad Marcinkevičius nebebūtų simbolis. Kad paminklas jam atrodytų ne garbė, o gėda. Tai ir yra cancelinimas.

Ir dabar – jo eilėmis bandoma gelbėti LRT.
Net ne absurdas. Tiesiog gėda.

Dar smulkiau. Nei organizatoriai, nei ta pati undinė net nepasivargino atsiklausti originalios dainos atlikėjos Eurikos Masytės, ar galima naudoti kūrinį. Ta pati minia kituose mitinguose rėkia apie autorines teises ir baudomis mojuoja už kitus kūrinius.

Eurikos balso pačiai LRT irgi buvo per daug. Jį irgi nutildė. Tyliai. Kaip visada. Jis irgi yra cancelinta, nepatogi, apšmeižta.

Ir stovi ta minia. Dainuoja „Laisvę“. Paklydę pačiame supratime, kas ta laisvė. Net nesusigaudydami dėl ko mitinguoja ir kaip tą laisvė jiems dingsta.

Tai tik dar vienas pavyzdys kodėl LRT reikalingi pokyčiai. Esminiai.