Tyliai, be dūmų ir triukšmo, ardomas Konstitucinis Teismas. Valstybė jau priartėjo prie ribos, kai teisingumas tampa politine dekoracija.
Jie nori pasodinti Julių Sabatauską į Konstitucinį Teismą. Politinį aparatčiką, kuris dvidešimt metų sėdėjo Seime, bet nė dienos nepraleido teismo salėje. Totalų leftistą - komunistuojančių marksistų ir kairiųjų liberalų mikso produktą. Žmogų, kuris įstatymus matė iš politinės virtuvės, ne iš teisinės kovos. Ir šiandien jis siūlomas kaip „teisėjas“, turintis spręsti, kas yra šeima, kas – tiesa, kas – valstybė.
Tai ne paskyrimas. Tai operacija. Tylus bandymas visiškai diskredituoti Konstitucinį teismą, kuris ir dabar jau mažai ką bendro turi su nepolitizavimu, nešališkumu ir realiu atitikimo konstitucijai vertinimu.
Sabatauskas nėra neutralus. Jis – ideologinis karys. Atvirai palaikantis „vertybių perstatymą“, LGBTQ politinę darbotvarkę ir visą tą kairuolišką sistemą, kuri šiandien lipa ant mūsų tradicijų, kaip ant nereikalingo relikto.
O dabar jis ruošiamas sėsti į suolą, iš kurio spręs, ar šeima dar šeima. Kai žmogus, turintis aiškias ideologines nuostatas, tampa teisėju – tai jau ne teisingumas. Tai politika su mantija.
Tai reiškia viena: kai ateis metas spręsti dėl „partnerystės“, „lytinių tapatybių“, „šeimos apibrėžimo“ – mes jau žinosime, kaip jis balsuos.
Ar mes dar suvokiame, ką reiškia žodis „nepriklausomas teismas“? Ar dar norime gyventi valstybėje, kur teisė yra virš politikos, o ne jos įrankis?
Ar leisime, kad Konstitucinis Teismas, kuris turėtų ginti tautos pamatines vertybes, taptų laboratorija, kur eksperimentuojama su šeima, tapatybe ir morale?
Konstitucija – ne partijos žaislas. Ir niekada neturi juo tapti.
Ir jis dar vapa apie Kristinos Zamarytės-Sakavičienės tinkamumą būti Viceministre? Kaži veidrodį namie turi?
Skaityti komentarus