°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Vytautas Sinica. Ko turi mokyti lytiškumo ugdymas?

      Nuotrauka: propatria.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2021-05-03 21:00:00

      Švietimo, mokslo ir sporto ministerija rengia atnaujintą lytiškumo ugdymo programą. Kaip teigia pati ministerija, nauja programa rengiama, nes dabar galiojanti tėra integruota, nenumato tam atskiro mokomojo dalyko, mokytojai renkasi, kaip ir kiek ją taikyti kitose pamokose ir jos turinys lieka be dėmesio. Tame daug tiesos. Ministerija žada, kad nauja programa vadinsis gyvenimo įgūdžių programa, apims ir priklausomybių prevenciją, emocinę sveikatą ir numatys visam tam atskirą pamoką. Kritikai tuo tarpu bijo, kad nauja programa numatys ir visiškai kitokias programos vertybes.

      Dabartinė programa vadinasi Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai. Pavadinimas ne atsitiktinis, nes programa – nors kompromisinė ir be aiškios vertybinės orientacijos – visgi bando akcentuoti etinius klausimus, sieti lytinį gyvenimą su stabiliais santykiais ir emocine branda, kas būdinga būtent lytiškumo ugdymui. Atitinkamai lytinis švietimas remiasi prielaida, kad paauglių seksas yra visuotinis ir neišvengiamas, todėl akcentuoja biologinę pusę ir informaciją apie kontracepciją. 

      Tačiau ministerijos atstovė Irena Raudienė LRT sakė, kad „Sunkiai suprantamas skirtumas tarp dviejų sąvokų, [nes] ministerija ir programos rengėjai nelaiko „lytinio švietimo“ ir „lytinio ugdymo“ skirtingais dalykais.“ Ir kitos naujos programos rengėjų citatos rodo, kad skirtumas tarp dviejų prieigų nėra suvokiamas. Taigi teisingai klausia teisininkas Ramūnas Aušrotas: „Jei nesigaudo ŠSMM specialistai, tai kaip gaudysis programą turintys taikyti švietimo sistemos dalyviai?“

      Kaip nurodo VDU Santuokos ir Šeimos studijų centro direktorė prof. Birutė Obelenienė: „diskutuojant apie jaunimo rengimo šeimai turinį – lytiškumo ugdymą ar lytinį švietimą, būtina pabrėžti, jog šie du reiškiniai nėra nei analogai, nei vien tik skirtingi pedagoginiai procesai. Pirmiausiai tai skirtingos pasaulėžiūros, besiremiančios skirtingu požiūriu į žmogų. [...] Šiandien paaugliams yra siūlomi du skirtingi lytiškumo sampratos modeliai: integruoto lytiškumo (lytiškumo ugdymo programose) ir dezintegruoto lytiškumo (lytinio švietimo programose). Pirmasis modelis grįstas pagarbos gyvybei principu, meilės išreiškimo ir prokreacijos neatsiejamumu lytiniuose santykiuose. Antrajame vadovaujamasi saugesnio sekso nuostata: lytiniai santykiai atsieti ir nuo meilės, ir nuo reprodukcijos (lytinio švietimo terminas), o kontracepcijos naudojimas būtinas siekiant išvengti nepageidaujamų lytinių santykių pasekmių – lytiškai plintančių infekcijų ir nėštumo.“ (Birutė Obelenienė (sud.), Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas?, 2014, p. 42-43). Pasakyta moksliškai, bet skirtumai gana akivaizdūs.

      Dar vienas akcentuotinas lytinio švietimo bruožas yra nuostata, kad paaugliai negali gyventi be sekso ir visi juo užsiima. Todėl kvaila ir beprasmiška mokyti ko nors kito. Todėl protinga ir prasminga paaiškinti tik kaip išvengti nėštumo ir ligų. Siūlymas susilaikyti nuo ankstyvų lytinių santykių šioje paradigmoje suvokiamas kaip dogmatiškas ir ignoruojantis faktinę tikrovę. Kaip teigė už privalomą lytinį švietimą agitavusi Seimo narė Birutė Vėsaitė, „pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti - nustok valgyti“ . Bet ar tikrai? Pastebėtina, kad pagal šią sampratą, absoliuti dauguma jaunuolių Lietuvoje iš tiesų „badauja“: VU docentės Ž. Bumbulienės skelbtais apklausų duomenimis,  60 procentų paauglių „badaudami“ sulaukia pilnametystės, o Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 15 metų turėję lytinių santykių būna 22 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių. Tai vieni mažiausių skaičių Europoje, o kitų šalių statistika rodo, kad jie auga pradėjus reklamuoti kontracepciją.

      Ko nori tėvai?

      Konstitucija numato tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais (38 straipsnis) bei nustato, kad „tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (26 straipsnis). Nėra abejonių, kad mokymas apie lytiškumą yra dorovinio auklėjimo sritis – daugybė su lytiškumu susijusių klausimų, kaip kontracepcija, abortai, ištikimybė partneriui ir daug kitų, yra etinės prigimties ar bent turi akivaizdų etinį aspektą. Natūralu, jog tėvų žodis turėtų būti lemiamas sprendžiant, kokia prieiga remsis ir kokias vertybes diegs mokymas apie lytiškumą valstybinėje švietimo sistemoje. Lietuvoje daug metų plačiai skelbiama apklausa, pagal kurią beveik 90 procentų gyventojų pritaria, jog mokyklose turi būti mokoma apie lytiškumą. Tačiau nebuvo apklausų apie norimą jo turinį.

      2019 metais vykdant tyrimą, kurį mėgino diskredituoti Šarūnas Černiauskas, užsakyta „Vilmorus“ bendrovės visuomenės nuomonės apklausa šiais klausimais, kurie perteikia esminius lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo skirtumus: 

      1) Ar pritariate, kad mokyklose nepilnamečiams būtų ugdoma nuostata vengti lytinių santykių be ilgalaikių įsipareigojimų? 68,5 pritaria, 10,1 nepritaria.

      2) Ar pritariate, kad rengti jaunuolius darniems šeimos santykiams ir tėvystei yra svarbiau nei supažindinti su kontracepcija? 61,9 pritaria, 14,1 nepritaria

      3) Ar pritariate, kad mokyklose būtų ugdoma nuostata, jog homoseksualūs santykiai yra lygiaverčiai vyro ir moters santykiams? 11,3 pritaria, 63,8 nepritaria. 

      Visais klausimais likusieji neturi nuomonės.

      Mokytojai nesidžiaugia pareiga kalbėti vaikams apie lytiškumą, dažnai yra neparuošti tą daryti, dažnai ir neaišku, kuris tiksliai mokytojas už tai atsakingas. Taip atsiranda terpė kairuolišką požiūrį į lytiškumą populiarinančioms organizacijoms siūlyti mokykloms nemokamas pamokas. Aktyviausiai tą daro dvi – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija ir Tolerantiško jaunimo asociacija. Organizacijos šiai veiklai gauna projektinį finansavimą, neretai už dalyvavimą projekte gali pasiūlyti ir finansavimą mokyklai. Mokytojai išvengia nepatogių pamokų. Laimi visi, tik ne vaikai ir jų tėvai. Neatsitiktinai Seime labai aršiai kovota prieš pataisas, siūlančias, kad svečių paskaitoms mokyklose būtinas dalyvaujančių vaikų tėvų sutikimas. Šiandien visoje Lietuvoje plačiai vyksta tokios kviestinės paskaitos, o jose dažniausiai pristatomas lytinio švietimo požiūris, kuriam nepritaria dauguma tėvų. 

      Reikia priminti, kad prie naujosios programos rengimo dirba ir Seimo nario konservatoriaus Lino Slušnio žmona Daiva Šukytė, pati ir komentavusi programą LRT. Jos vadovaujamas Socialinio ir emocinio ugdymo institutas programų metodikas rengia kartu su paties Lino Slušnio VšĮ „Lion`s Quest Lietuva“. Šios programos visame pasaulyje prilygina homoseksualius santykius šeimai. Daivos Šukytės dalyvavimas darbo grupėje kelia ne tik klausimus dėl interesų konflikto, bet ir signalizuoja, koks požiūris į šeimos sampratą bus naujoje programoje. 

      Esamos lytiškumo ugdymo programos taikymas iš tiesų patiria daug problemų. Idėja sukurti tam atskirą pamoką yra gerai, tačiau labai svarbu, koks būtų jos turinys. Tiek valdančiųjų pažiūros, tiek dalyvaujantys asmenys, tiek ministerijos atstovų tikras ar apsimestinis nesuvokimas, kuo skiriasi šios srities pamatiniai požiūriai, verčia įtarti, kad programos vertybės prieštarautų daugumos tėvų vertybėms. Naujosios programos turinys privalo atitikti daugumos šalies tėvų nuostatas ir lytiškumo ugdymo principus, t.y. rengti vaikus darniems ir stabiliems šeimos santykiams, su jais sieti ir lytinį gyvenimą. Valdantieji konservatoriai delegavo Švietimo ministrę ir turi absoliučią pareigą tai užtikrinti.

      Pagaliau visai pabaigai, taip pat svarbu, kad kuriant „gyvenimo įgūdžių programą“ nebūtų naikinamas privalomas dorinis ugdymas – tokių kalbų švietimo bendruomenėje jau taip pat yra, dėl to sunerimę dalyko mokytojai. Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti privalomą dorinį ugdymą (tikybą arba etiką) 2000 metų Sutartyje su Šventuoju Sostu, o Švietimo įstatyme švietimo tikslu nurodoma išugdyti „vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru žmogumi“. Būtų itin simboliška ir kartu tragiška, jeigu viešajame gyvenime objektyvių dorybių supratimą keičiant emociniam jautrumui, švietimo sistemoje dorinį ugdymą išstumtų „emocinio raštingumo“ užsiėmimai. 

      Skaityti komentarus