°C
      2019 11 22 Penktadienis

      Andrejus Gaidamavičius: Punios šile turime atsisakyti ūkinės veiklos 100 procentų!

      Nuotrauka: mapijoziai.lt nuotr.

      Autorius: Andrejus Gaidamavičius
      2019-08-09 15:00:00

      Seniai norėjau parodyti, kiek gi mes Lietuvoje turime tos neliečiamos gamtos, kur žmogus nesistengia ją "patobulinti", padidinti miškų "produktyvumą", kažką "atkurti" arba "gelbėti" nuo ligų ir kenkėjų. Ir štai feisbuke pradėjo plisti šis žemėlapis. Lietuvos rezervatai. Tik 0,5 proc. šalies teritorijos arba 1 proc. šalies miškų. 

      Tas nykstamai mažas procentas tikrai saugomos laukinės gamtos šalyje, kuri kadaise visoje Europoje garsėjo turinti pusę milijono hektarų NATŪRALIŲ, ne žmogaus, o gamtos pasodintų miškų. Žmonės mišką sodinti pradėjo vėliau nei pradėjo augti dabar kertamos girios, nes ilgą laiką nebuvo jokių medelynų, buvo sunku gauti sodinukų. Tad ilgą laiką nebuvo jokių monokultūrų, jokių išartų vagų plynose kirtavietėse su kaip kareiviai išrikiuotais medeliais. Lietuvoje natūraliai auga apie 50 medžių rūšių, bet iškirtus mišką sodinama 1-2, o apskritai visuose miškuose sodinama ne daugiau 5 medžių rūšių. Visas kitas gamta bando kažkaip įterpti į žmonių eilėmis pasodintas monokultūras, bet ugdomaisiais kirtimais jos iškertamos, kaip piktžolės (ar piktmedžiai?), kad netrukdytų augti tam, kas pasodinta, kas duoda didžiausią pelną.


      Skaitau dabar Y.N.Harari knygą "Sapiens" ir vienas jos epizodas labai primena šių laikų miškininkystę: "Natūrali laukinių vištų gyvenimo trukmė yra 7-12 metų, o laukinių galvijų - 20-25 metai. <...> bet didžioji dalis jų yra paskerdžiami, kai sulaukia vos keleto savaičių ar mėnesių, nes ekonominiu požiūriu toks skerdimo amžius visad buvo optimalus. (Kam šerti gaidį trejus metus, jeigu jis jau po trijų mėnesių būna didžiausios kūno masės?)". Perfrazavus galima paklausti: "Kam pušį auginti 300-400 metų, kai didžiausio prieaugio ji sulaukia būdama 100 metų?". Taigi rezervatai - vienintelis procentas šalies miškų - yra tos vietos, kur nesivadovaujama šiuo ekonominiu požiūriu, bet leidžiama ekologijai veikti 100 proc., leidžiama medžiui pačiam išdygti ir sava mirtimi žūti, tampant namais tūkstančiams kitų organizmų rūšių, leidžiama vykti miško kaitai taip, kaip yra pačios Gamtos užprogramuota, o ne reglamentuota žmonių sukurtomis taisyklėmis, leidžia mums, Homo sapiens (jei mes vis dar esame "sapiens") bent akies krašteliu pažvelgti į sengires ir įsivaizduoti, kokios girios augo mūsų valstybės priešaušryje, kai vietos užteko ir žmogui, ir taurui, ir rudajam lokiui. Galvoju, kad didžiausia gamtos nelaimė yra ne pats žmogus, o jo atitolimas nuo gamtos, atskirų individų pasinėrimas į pasirinktą siaurą sritį, platesnio akiračio praradimas. Nes tik siauraprotis, gamtos nepažįstantis žmogus, gali sakyti, kad senas miškas supūva. Iš tikrųjų yra atvirkščiai - kuo miškas senesnis, tuo jis labiau gyvas!

      Viso Punios šilo paskelbimas rezervatu padidintų bendrą rezervatų procentą tik kažkokiu skaičiumi po kablelio, bet tai 180 laipsnių pakreiptų mūsų valstybės vykdomą politiką miškų ir saugomų teritorijų atžvilgiu. Netikiu, kad Kęstutis Mažeika yra tas ministras, kuris pajėgia tai suvokti ir padės tai įgyvendinti, nes jo siūlomos priemonės Punios šilui išsaugoti (atsisakyti tik plynų kirtimų, bet palikti ugdomuosius ir sanitarinius) rodo ekologinį neraštingumą. Miškui nereikia jokių ugdomųjų kirtimų. Jie reikalingi tik žmogui, kad jis toliau augintų "tikslines", "produktyvias" medžių rūšis, o visas kitas naikintų kaip piktžoles. Leidžiant tokius kirtimus komercinė, į medienos prieaugį orientuota, miškininkystė turėtų tęsinį, o ekologinis miško tvarumas (atsparumas audroms, ligoms ir kenkėjams) silpnėtų.

      Prieš 17 metų miškų sanitarinę apsaugą dėstęs buvęs Miškų ministras Albertas Vasiliauskas, mums, LŽŪU Miškų fakulteto studentams, prisipažino, kad tas miškų retinimas jokios sveikatos miškui nepriduoda. Mat gyvų medžių kelmai yra atviros miško žaizdos, per kurias labai lengvai pakliūna užkrečiamos grybinės ligos. Kadangi visų medžių šaknys miške yra tarpusavyje persipynusios, tai pavojingiausiam parazitiniam grybui (šakninė pintainė) per kelmą nesunku pasiekti kitus medžius ir juos nudžiovinti. Šiais laikais atliekant bet kokius kirtimus dažniausiai naudojama sunkioji miško technika, rankomis miške jau mažai kas bedirba. Šiai technikai pravažiuoti miške reikia iškirsti plačius pravažiavimo takus. Šių takų šonuose medžiai dažnai lieka nubrozdinti. Krisdami medžiai aplaužia kitų medžių šakas ir viršūnes. Žodžiu, po miško retinimo miške lieka daug sužalotų medžių, o kiekviena žaizda - atviri vartai ligoms ir kenkėjams. Medžiai ima džiūti ir tada suplanuojami sanitariniai kirtimai. Bet dauguma sanitarinių kirtimų neturi nieko bendro su miško sanitarija, nes jais daugiausia iškertami sausuoliai, kurie neplatina nei jokių ligų, nei kenkėjų. Tie iškertami sausuoliai yra potencialūs namai geniniams paukščiams ir plėšriesiems vabzdžiams, kurie geriau nei bet kas kitas ir saugo mišką nuo kenkėjų.

      Tuo tarpu ministras sako, kad iš sausuolių sengirė neatsiranda. Įdomu, kaip jis tą sengirę įsivaizduoja. Parodykit jam kas nors Mindaugo Survilos filmą "Sengirė". Visokie tarpiniai miškų kirtimai, pradedant ugdomaisiais ir baigiant sanitariniais, tėra būdas pasidaryti malkų ir kitokios medienos, bet negalime apsimesti, kad miškui, kaip ekosistemai, nuo to yra geriau. Jei norime Punios šilą saugoti, kaip natūralią ekosistemą, o ne trijų rūšių prioritetinių medžių medyną, turime atsisakyti ūkinės veiklos 100 procentu.

      Peticiją UŽ Punios šilo išsaugojimą galite pasirašyti čia.

      Skaityti komentarus