Gyventi kasdien taip, kad nesijausti atliekų įkaitais, dabartinėje visuomenėje po truputį tampa beveik neįmanoma. Daugelis iš mūsų stengiasi savo turimus daiktus prikelti antram gyvenimui, bet didelė dalis mūsų „turto“ vis dėlto keliauja į šiukšlių dėžę. Pasaulyje yra daugybė šalių, kuriose atliekos nėra perdirbamos, taigi visas plastikas, stiklas ar kitos atliekos patenka į dirvožemį arba į vandenynus. Tie, kurie perdirba atliekas, dažniausiai jaučiasi gerai dėl to, kad sumažina neigiamą poveikį aplinkai, tačiau ar kada nors susimąstėte, kas iš tiesų nutinka perdirbamoms atliekoms ir kur jos nukeliauja?
Kaip ir daugelis kitų procesų visuomenėje atliekų perdirbimas dažniausiai yra nepastebimas. Žmonės nežino, kaip jis vyksta. Eidami mesti šiukšlių į kieme stovinčius konteinerius gyventojai atliekas surūšiuoja į tinkamus konteinerius, o kas vyksta po to gyventojai nežino. Deja, pačių gyventojų atliekų rūšiavimas ne visada padeda ir daugeliu atvejų tik paverčia pasaulinės atliekų taršos problemą daug didesne, nei galima įsivaizduoti. Tai, ar atliekos iš tiesų yra perdirbamos nėra labai svarbu, nes kai tik jos palieka šalį, iš kur buvo atvežtos ir yra paženklinamos perdirbimo etiketėmis, jos yra jau laikomos perdirbtomis, neatsižvelgiant į tai, ar jos realiai buvo perdirbtos. Dažnai kartu su perdirbamais įvairiais daiktais arba tiesiog šiukšlėmis patenka ir tokie daiktai, kurių perdirbti neįmanoma. Jų kelionės baigtis – sąvartynas.
To būtų galima išvengti, jei gyventojų bendruomenės ir pačios valstybės griežčiau laikytųsi taisyklių, kurios reglamentuoja perdirbamų medžiagų tvarkymą. Taip pat labai svarbu yra stengtis įvairius reilkalingus daiktus gaminti iš biologiškai skaidžių medžiagų, kurios lengvai suyra.
Ką galima pakeisti?
Akivaizdu, kad dabartinis plastiko atliekų perdirbimo sprendimas nėra pakankamai veiksmingas. Atliekų perdirbimo standartai tikrai turi būti daug griežtesni, o kiekviena šalis turėtų būti atsakinga už savo atliekų perdirbimą. Taip pat JT turėtų priimti įstatymus, pagal kuriuos plastikinių atliekų eksportas ir perdirbimas turėtų tapti nelegaliu, o tai padėtų sugalvoti geresnį sprendimą. Nesąžininga, kad sistemoje nėra skaidrumo, kai yra kalbama apie santykį visuomene. Jei žmonės iš tikrųjų žinotų, kas vyksta, greičiausiai jie patys imtųsi veiksmų.
Ką mes patys galime padaryti?
Kartais išties reikia perimti situaciją į savo rankas ir nepasikliauti vien Vyriausybės nuomone.
„Mes patys turime tapti pokyčiu, kuris pakeis pasaulį“
Ką tai reiškia? Atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimas ir šių klausimų sprendimas asmeniniu lygmeniu. Ar žinote, kur Jūsų mieste yra perdirbamos atliekos? Ar jūs kada nors tuo domėjotės? Tai puiki pradžia, tačiau dar efektyvesnis būdas išspręsti šią problemą yra sustabdyti ją dar neprasidėjus. Kaip galima sumažinti vartojimą ir susidarančių atliekų kiekį? Ar galima pasirinkti gaminius, kurie nėra supakuoti į plastiką? Ar galima naudoti daugkartinio naudojimo stiklines ar nerūdijančio plieno gėrimų talpyklas? Svarbu nepamiršti to, kad daugelį metų žmonįs puikiai gyveno be plastiko ir naudodavo įvairias alternatyvias medžiagas maistui laikyti ar kitoms savo reikmėms.
Reikia prisiminti, kad mes, vartotojai, turime teisę žinoti, kokias medžiagas naudoja didieji gamintojai savo produkcijai. Priverstinai atsisakius plastiko, įmonės neturės kito pasirinkimo, kaip tik atnaujinti savo gaminius ir medžiagas arba tiesiog pasitraukti iš verslo. Yra pastebima, kad tokios didžiulės kompanijos kaip „Starbucks“ ir „McDonald‘s“, daro didelius pokyčius, siekdami sumažinti plastiko kiekį produktų gamyboje.
Skaityti komentarus