Kaip nuostabu, kad toks mažas, trapus ir, rodos, nereikšmingas padarėlis savyje neša pačią gyvybės šioje planetoje tąsą. Iš nesuskaičiuojamų rūšių, kurių galbūt yra trilijonai, būtent kuklusis bitės kūnelis, nusagstytas auksinėmis žiedadulkėmis, tampa vienu didžiausių kūrinijos stebuklų ir paslapčių įkūnytojų.
Paprastu nektaro rinkimo veiksmu ji tampa tiltu tarp augalų, užtikrinančiu, kad žiedai pražystų, vaisiai sunoktų, o sėklos iškeliautų į ateitį. Bitė nėra atskira nuo mūsų – ji yra dalis tinklo, tokio sudėtingo ir persipynusio, kad sutrikdžius vieną giją sudrebinama visa visuma.
Tai giliausia simbiozės išraiška: kiekviena rūšis sukurta taip, kad derėtų su kita, lyg visatos dėlionės dalis. Nėra nieko atsitiktinio, viskas turi savo tikslą, darną ir pribloškiantį tikslumą.
Argi tai ne paties Kūrėjo parašas – tokio, kurio išmintis, menas ir meilė gyvybei pranoksta bet kokius mūsų proto matavimus? Bitė primena, kad grožis, išlikimas ir amžinybė slypi mažiausiuose veiksmuose, tyliai nešamuose mažais sparnais.
Skaityti komentarus