Ši mintis jį organizuojantiems žmonėms gimė iš meilės miškui. Praleisdami daug laiko ar netgi gyvendami miške organizatoriai panoro pasikviesti ir kitus: tiek pabūti miške, tiek padiskutuoti šia tema.

Festivalio organizatorė – Jurzdiko bendruomenė. Plačiau apie renginį bei jo tikslus, kalbamės su šios bendruomenės narėmis Simona Vaitkute (viena iš miško tematika rašomos knygos autorių), bei Monika Peldavičiūte (judėjimo „Gyvas miškas“ aktyviste).

Simona pradeda pasakoti, prisimindama žengtus pirmuosius žingsnius:

„Norėjome sukurti erdvę, kurioje galėtų susirinkti žmonės iš visos Lietuvos, besirūpinantys medžių, miškų likimu. Mąstėme, ką jiems galime pasiūlyti. Atradę miško terapijos temą, kreipėmės į King Li (Dr. King Li (Qing Li), Japonijos miško medicinos asociacijos prezidentas, miško terapijos ekspertas – aut. pastaba). Jis sutiko atvykti. Tuomet pradėjome organizuoti festivalį. Tuo pat metu ieškojome finansavimo. Nors jo kaip ir negavome, bet organizacinis darbas jau vyko, tad festivalį vis viena surengėme.“

O štai Monika atkreipia dėmesį į sutapimą bei detalizuoja, kodėl festivalio rengimui pasirinkta būtent tokia vieta:

„Toks sutapimas, kad šiais metais minime A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ 160 metų sukaktį . Būtent todėl festivalis vyksta šilelyje. Norisi jame būti bei kalbėti apie jį. Juk autoriui žmogaus santykis, sutarimas su mišku buvo svarbi tema. Ir štai po šitiek metų tai lygiai taip pat aktualu.“

Šia proga pirmąją festivalio dieną Anykščių šilelyje skambėjo profesoriaus Skirmanto Valento deklamuota poema „Anykščių šilelis“ originalo kalba.

Dabartinės Lietuvos situacijos atspindžiai A. Baranausko „Anykščių šilelyje“

Atrodo prabėgo 160 metų, bet šių dienų aktualijos labai panašios kaip ir A. Baranausko laikais.

„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!“ („Kółnai ḱałmúoti, pakółnaes nuplĩky!“) – įvardija autorius.

Šiandieną šie žodžiai Lietuvos tikrovę atspindi taip pat puikiai.

Žmonės, mylintys savo šalį, jos gamtą, negali abejingai žvelgti į masiškai kertamus Lietuvos miškus. Būtent šiai opiai šalies problemai buvo paskirta antroji festivalio diena. Taip pat kalbėta ir apie miestuose esančių žaliųjų erdvių, miesto medžių išsaugojimą, kurie beatodairiškai žalojami bei kertami.

Simona išsako, kaip ji mato šią situaciją, taip pat įvardija ir galimą išeitį:

„Tuo metu, kai A. Baranauskas rašė poemą, šilelio nebuvo. Minimi kalnai kalnuoti, pakalnės nuplikę, jo buvusi didybė. Dabar mes sėdime tame šilelyje. Jisai užaugęs. Tai lyg viltis, kad ir pridarius klaidų, jeigu yra noras ir valia, miškai gali atsigauti. Reikalinga ir politinė valia.

Žmonėms yra svarbus ekonominis klausimas. Lietuvoje miškai yra mūsų išteklius. Vieni, žvelgdami į mišką, mato medienos kubus ir už juos galimus gauti pinigus. Bet ar turime tik tokias galimybes? Galbūt įmanoma vystyti kitokią kryptį, kurti mažus verslus?

Norisi parodyti, kad yra įvairios alternatyvos. Galbūt žmonėms atsivers akys?

Todėl pasikvietėme ir dr. King Li, kuris supažindino su miško terapija.

Dar esama tokių gražių vietų. Daugelis lietuvių į tai žiūri kaip į savaime suprantamą dalyką. Tačiau šio lobio daugelis šalių jau nebeturi.“

Platesnis žinojimas – būdas įvertinti, branginti mus supančią aplinką?

Kaip vieną iš festivalio tikslų organizatorės įvardija ir žmonių supažindinimą su naujausiais moksliniais tyrimais.

Štai minėtasis japonas dr. King Li (Qing Li) pateikė informaciją, jog mokslininkų turimais duomenimis žmonių, kurie gyvena natūraliai, daug laiko praleidžia gamtoje, vėžinių ląstelių normos yra gerokai žemesnės. Iš jo buvo galima išgirsti ir kaip svarbu bent vieną savaitgalį per mėnesį praleisti gamtoje (surengti trijų dienų, dviejų naktų kelionę), kad streso hormonai išliktų žemesniame negu įprasta lygyje.

Taip pat, kaip žinių šaltiniai pristatytos Peter Wohlleben knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“.

„Yra atlikti moksliniai tyrimai, kurie šiose knygose pateikiami populiaria, daugeliui žmonių prieinama kalba. Pavyzdžiui, knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“ pasakojama, kad medžiai turi savo socialinius tinklus. Jie bendrauja tarpusavyje, maitina savo vaikus“, – detalizuoja Simona.

Tad galbūt mus supančios aplinkos, kaip gyvo organizmo pajautimas, bei jos įtakos mūsų pačių sveikatai suvokimas paskatins branginti ir saugoti bent tai, kas dar likę mūsų šalyje?

Vis didėjantis žmonių rūpestis savo šalies aplinka – bundančios tautos ženklas?

Pasak renginio organizatorių, žmonėms labai svarbus gyvas bendravimas, taip pat pasibuvimas miške. Tokioje terpėje sudaromos galimybės gimti naujoms iniciatyvoms, dar glaudesniam žmonių bendravimo, bendradarbiavimo tinklui.

„Žmonės pastebi, koks intensyvus miško kirtimas. Atsiveria plynės, kasdien mato daug pravažiuojančių miškovežių. Tai jau akivaizdu. Todėl žmonės ima reaguoti.

Socialiniame tinkle „Facebook“ šia tema sukurta grupė „Apginkime Lietuvos miškus!“. Joje žmonės dalijasi kur ir kas vyksta, gauna patarimus, kur vienu ar kitu klausimu kreiptis.

Taip gimė ir judėjimas „Gyvas miškas“. Tai pilietinis judėjimas, kurio tikslai: išsaugoti miškus, ieškoti alternatyvos, kokia galėtų būti toji miškininkystė. Iš tiesų, žmonės labai aktyviai jungiasi. Toji žinia skleidžiama. Labai svarbu ir toliau ją viešinti.

Nors ir dabar „Vilmorus“ atliktos nacionalinės apklausos duomenimis 80% Lietuvos žmonių nepritaria plyniems kirtimams, o 85% nori, kad kirtimai būtų mažinami“, – dėsto Monika.

Susirinkusieji aktyviai dalijosi savo patirtimi, pasakojo apie daromus žingsnius, grupėse buvo aptariami galimi tolimesni veiksmai.

Diskusijoje miško tematika prisijungė ir žinomas gamtininkas Andrejus Gaidamavičius bei filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila. Režisierius išsakė savo ketinimus už filmą gautus pinigus skirti miško pirkimui, taip pat įsteigti fondą, kurio surenkami pinigai taipogi būtų naudojami miško pirkimui su tikslu jį išsaugoti. Juk „Senas miškas yra vertybė“, – sako Mindaugas Survila.

Pamilti, o tuomet aktyviai ginti

„Man patinka citata: „Tu neginsi to, ko nemyli.“ Taigi, kad žmonės imtųsi ginti medžius, mišką, visų pirma turi jį mylėti.

Mieste gyvenantys žmonės jau atitolę nuo gamtos, netgi juntama atsiradusi baimė gamtai. Norisi, kad jie atvažiuotų, pabūtų, pajustų emocinį ryšį su aplinka ir jiems ta baimė pranyktų.

Gyvenant mieste lengva užmiršti, kad esi priklausomas nuo gamtos, juk viską nusiperki parduotuvėje. Kai būni gamtoje, suvoki, kokia iliuzija manyti, jog mes esame savarankiški ar valdome gamtos procesus. Žmonės gyvena gana iliuzinėje erdvėje“, – dėsto mintis Simona.

„Norisi, kad Lietuvos piliečiai įsijungtų į Lietuvos vizijos kūrimą. Svarbu, jog žmonės pajustų, kad mes turime ugdyti pilietinę visuomenę, išreikšti savo nuomonę: kokių miškų, kokios miškų politikos valstybiniu lygmeniu norime (ne tik išrinkti valdžią, kuri kažkokius planus nubraižytų).

Reikšminga suvokti, kiek mes iš tikrųjų valiojame sukurti tokią jėgą, kuri galėtų kažką keisti, veikti valdžios politinę valią. Pagaliau, pradėti dialogą, kurio dabar nėra. Situacija tokia, kad net sunku surasti informaciją, kas toje miškų reformoje surašyta, viskas tarsi rūke.

Visiems derėtų dirbti viena linkme. Juk noras turėtų būti panašus, bendras – tai gerovė. Tik reikėtų sutarti, kokia toji gerovė. Juk ir pramonininkai nori išsaugoti miškus, tik jiems – tai plotai, kuriuose galima kirsti, atsodinti, kirsti, atsodinti. Kitoks yra sengirių (gyvos, sudėtingos ekosistemos, kur gyvena Raudonojoje knygoje įrašytos, nykstančios rūšys) išsaugojimas“, – tęsia Simona.

Kad imti veikti, visų pirma būtina prisiimti atsakomybę už savo šalį, joje vykstančius procesus.

Žmonių aktyvumą stengiasi skatinti ir festivalio organizatoriai

„Visų renginių, kuriuos mes organizuojame esmė, kad žmonės juose būtų ne žiūrovai, bet dalyviai. Svarbu ugdyti aktyvumą. Kad žmonės atėję ne lauktų, jog juos kažkas linksmins, bet prisidėtų kaip bendruomenės nariai, pasijustų atsakingais renginio šeimininkais“, – priduria Simona.

Festivalyje dalyvavo ne vienas žinomas ir aktyvus žmogus, kuriam rūpi Lietuvos bei pasaulio gamta, miškų likimas tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Jame buvo galima sužinoti daug naujų, įdomių dalykų, patirti smagių įspūdžių. Renginį vainikavo Rasų šventė Inkūnų kaime, esančiame Šimonių girioje. Tikėkimės šis aktyvių tautos žmonių, mylinčių Lietuvos gamtą, susibūrimas taps kasmetinis.

Labai ačiū Jurzdiko bendruomenei už tokią nuostabią mintį bei jos įgyvendinimą.