Miškų klausimas šiandien yra vienas jautriausių visuomenėje. Pastarųjų metų sprendimai ir ministrų veiksmai sukėlė daug emocijų, ypač dėl plynių kirtimų ir kirtimo normų. Žmonių pasipiktinimas nėra atsitiktinis.
„Nemuno aušra“ rinkimuose aiškiai pasakė: miškų kirtimo normą reikia mažinti, o plynių kirtimų apimtis turi būti ribojama. Klausimas kilo dėl miškų kategorijų keitimo – ar verta kai kurias teritorijas perkelti iš vienos kategorijos į kitą, ypač regioniniuose parkuose, Dzūkijoje ar Varėnos bei Druskininkų apylinkėse.
Aplinkos ministras Kastytis Žuromskas pasakė aiškų „ne“ lobistiniam spaudimui. Ir tai svarbu. Miškas nėra tik mediena ar biudžeto eilutė. Miškas yra ir mūsų praeitis, ir ateitis. Per kelis dešimtmečius žmonės sodino, veisė ir saugojo miškus, todėl turime atsakomybę jų neišnaikinti.
Taip, valstybinė miškų urėdija dirba finansiškai stabiliai. Tačiau sprendimai neturi būti grindžiami vien pajamomis. Reikia nepamiršti ir regionų žmonių, kurie iš miško gauna sezonines pajamas – tiek iš medienos, tiek iš uogų ar grybų. Miškas yra ir ekonomika, ir gyvenimo būdas.
Svarbiausia – rasti pusiausvyrą. Jaunesni miškai aktyviau sugeria anglies dioksidą, tačiau be atsodinimo ir priežiūros galime turėti nualintus, apleistus plotus. Miškas turi būti naudojamas ir ūkiškai, nes mediena reikalinga statyboms, baldams, šildymui. Tačiau naudojimas negali reikšti beatodairiško kirtimo.
Mūsų pozicija aiški: kirtimo norma turi mažėti. Kontrolė, atsodinimas ir priežiūra turi būti stiprinami. Jei to nepadarysime, turėsime ne miškus, o išretėjusius plotus be paklotės, be grybų, be gyvybės.
Tie, kurie tikisi politiniu spaudimu pakeisti šią kryptį, turėtų suprasti – miškų apsauga buvo mūsų programinis įsipareigojimas ir jo laikysimės. Miškas nėra trumpalaikės naudos klausimas. Tai ilgalaikė valstybės atsakomybė.
Skaityti komentarus