°C
      2020 12 02 Trečiadienis

      Sunaikinsime ar išsaugosime?

      Nuotrauka: Christopher Jolly nuotr.

      2018-08-13 10:00:00

      Žmogų pasitinka miškai – jį palydi dykumos. - Aleksanderis fon Humboltas

      Teigiama, kad Lietuvoje miškų plotai didėja, tačiau matoma tikrovė dažną lietuvį verčia susimąstyti ir imtis veiksmų. Kas dieną matomi šmėžuojantys miškavežiai bei vis daugiau miško vietose atsiveriančių plynių byloja apie Lietuvą apėmusią tragediją.

      Plintantis maras, kuriam, rodos, nėra jokių ribų

      Plyni kirtimai. Žinoma, jie patogesni bei pigiau atsieinantys miškuose darbuojantis sunkiąja technika. Tačiau miškas – tai gyva ekosistema. Po tokių žmogaus veiksmų, manau, ne per daug būtų pasakyti, iš jos nelieka nieko. Taip pat kenčia ir aplink esančios gamtos sistemos (pievos ir pan.).

      Atrodo, dabartyje siaučiantiems miškų kirtimams lyg marui nėra jokių normų ar ribų. Dažnai pasitaiko atvejai, kai kertama neatsižvelgiant į metų laiką (paukštelių perėjimo ar gyvūnų jauniklių vedimo metą). Miškai plynai kertami netgi regioniniuose bei nacionaliniuose parkuose.

      Girdimi teiginiai, kad miškai atsodinami arba, jog jauni medžiai augdami absorbuoja daugiau anglies dvideginio. Bet juk tereikia žvilgtelėti tik truputėlį giliau.

      Dabartiniu technologijų amžiumi tam, kad atsodinti miškus, išdraskoma visa miško paklotė (o pamenu laikus, kai tėveliai ir seneliai mokė, netgi grybą miške rauti atsargiai, kad tik mažiau žalos paklotei padaryti). Sodinami medžiai – tai monokultūra. Gamtai, priešingai, būdinga įvairovė. Vadinasi, toks dirbtinis miškas turės savo šalutinių reiškinių. Tai ne atsparumas ligoms, kenkėjams, gamtos stichijoms. Taipogi plyni kirtimai lemia škvalų susidarymą.

      O štai teiginiu, kad jauni medžiai absorbuoja daugiau anglies dvideginio, matyt, norima pateisinti vykdomus kirtimus. Lietuvos gamtos fondo vadovas E. Greimas į jį atliepia: „Seni medžiai yra labai svarbūs anglies kaupime.“. Ir šiuos žodžius jis taria besiremdamas beveik keturiasdešimties autorių moksliniu straipsniu, kuris buvo išspausdintas 2014 metais, prestižiniame žurnale „Nature“.

      Kokiais tikslais masiškai naikinami medžiai bei miškai?

      Mąstančiam žmogui turbūt kyla klausimas, kokiu tikslu tokiu mastu kertami medžiai? Galbūt dėl norimo gauti pelno? Turbūt toks dažniausias ir paprasčiausias galimas atsakymas. Bet kaži ar tai lemia vien tik toji priežastis?.. Pasižvalgykime.

      Pavyzdžiui, britų žiniasklaidos internetinėje svetainėje „The Sun“ straipsnio antrašte pranešama, kad per didelė medžių lapija gali trikdyti naujojo 5G telefoninio ryšio sistemą. Peržvelgus kitas žiniasklaidos priemones aptinkamas ne vienas straipsnis apie medžių kirtimus, kai, pavyzdžiui, viename mieste norima išpjauti 17 500 medžių. Tad kokia toji priežastis, dėl kurios Didžiojoje Britanijoje taip masiškai pjaunami medžiai? Jau minėtoji? O gal dar kita? Juk niekas nevyksta be priežasties.

      Medis – tai ...

      Žmogaus gyvenimą, jo poelgius lemia jo paties pasaulėžiūra, suformuotos vienokios ar kitokios vertybės. Tai turi įtaką tiek paskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenimui bei jame vykstantiems procesams. O požiūriai gali būti labai skirtingi.

      Taigi ir medis. Vieniems – tai galimi medienos kubai, kitiems – ekologinė buveinė. Yra kam medis – tai „(...) Protėvių vėlių buveinė išskrendant į dausas, maldos kelias į aukštybes ir labai senų laikų šventovė, kurioje buvo bendraujama su dievų pasauliu.“ – taip savo matymą išsako profesorius Libertas Klimka.

      Būtent nuo požiūrio priklauso ir atitinkami žmogaus veiksmai.

      O kaip kiekvienas mūsų žvelgia į medį, mišką? Kiek susimąsto, kiek žino apie jo svarbą, jo paskirtį?

       

      Miško funkcijos

      Turbūt bene kiekvienas girdėjome pasakymą: „Miškas – tai Žemės plaučiai.“

      Štai dar šiek tiek žinių, kuo mums ir visai Žemei svarbus miškas.

      Vandens apsaugos funkcija

      Ar kada susimąstėte, kodėl pastaraisiais metais Lietuvoje gan sparčiai ėmė sekti upės, upeliukai, ežerai? Galbūt atkreipėte dėmesį, jog tai pasidarė jau akivaizdu, kai buvo paspartinti miškų kirtimo tempai? O juk visa kas glaudžiai susiję.

      Miškas išties tiesiogiai veikia vandens balansą.

      Pats miškas – tai lyg savotiškas vandens kaupėjas. Miško paklotė bei samanos sugeria daugiau vandens, o jo išgarinama mažiau (kadangi vėjo greitis čia mažesnis, oro temperatūra žemesnė). Čia didžioji dalis paviršinių vandenų tampa vidiniais gruntiniais vandenimis, tad jų atsargos po miškais yra didesnės. Taigi miškinguose rajonuose upės bei upeliai gruntinių vandenų tolygiai maitinami ištisus metus.

      Plotuose, kuriuose neauga miškai, paviršinių vandenų lygis gan stipriai priklauso nuo kritulių (kai nemiškingose teritorijose paviršinių vandenų lygis sudaro 65% metinės kritulių sumos, miško teritorijose tik 5%). Tokiu atveju, vandens telkiniuose ne tik krenta vandens lygis, bet ir kyla didelis potvynių pavojus (tai liudija ne vienos šalies patirtis).

      Dargi pastebima, jog miškingose teritorijose praktiškai niekada neuždumblėja upės, tvenkiniai, vandens rezervuarai. O štai miškų mažėjimas veikia priešingai.

      Dirvos apsaugos funkcija

      Miškai saugo ne tik vandenis, bet ir dirvą, mažindami paviršinio vandens nutekėjimą.

      Štai tiek lyjant, tiek ir šylant gruntui veikiama dirva bei jos derlingasis sluoksnis. Toks poveikis vadinamas dirvos išplovimu. Šis procesas išties greitas.

      Atlikti stebėjimai miško stepėje parodė, kad 18 cm derlingasis dirvos sluoksnis veikiamas garų lauke išplaunamas per 15 metų, pievoje, kurioje auga žolynų įvairovė, per 3000 metų, o miške – per daugelį tūkstantmečių.

      Miškas saugo dirvą ir nuo defliacijos (dirvožemio išpustymo).

      Nuo nepalankių gamtos procesų saugomi ir pasėliai bei derlius. Miško apsuptyje esantiems laukams mikroklimato sąlygos žymiai palankesnės (mažesnė temperatūros amplitudė, vėjo greitis, didesnė oro drėgmė). Tai lemia didesnį bei pastovesnį derlių.

      Oro apsaugos funkcija

      Ši funkcija žmonėms bene labiausiai žinoma.

      Miškai sąlygoja ne tik konkrečių regionų, bet ir visos atmosferos oro sudėtį. Nustatyta, kad taip dažnai minima anglies dvideginio gausa atmosferoje, tai ne tik kuro deginimo, bet ir miškų plotų mažėjimo rezultatas.

      Miškai stipriai veikia oro švaros lygį. Jie tarsi milžiniški filtrai valo orą nuo dulkių ir mikroorganizmų. Ar teko girdėti, kad medžiai valo orą ir nuo kenksmingų dujų? Pavyzdžiui, tuopa aktyviai absorbuoja sieros dujas, kadagys bei tuja – azoto oksido dujas. Taip pat miškai mažina radioaktyviąją taršą.

      Ligas sukeliantiems mikroorganizmams miško fitoncidai pražūtingi. Taigi miškų įtaka jaučiama ir šiuo aspektu.

      Reikšmė žmogaus sveikatai

      Medicinos jau oficialiai pripažinta, kad žmogui būti gamtoje yra naudinga. Tai ne tik saugo, bet ir atstato sveikatą. Akcentuojamas būtent buvimas miške, jo naudingas mikroklimatas.

      Plačiai žinoma ir miško terapija, kuri įvardijama kaip viena iš svarbiausių SPA tendencijų visame pasaulyje.

      Klimato apsaugos reikšmė

      Miškas veikia tiek makro-, tiek mikroklimatą. Ypatingai didelę įtaką pasauliniams klimato procesams turi tropiniai miškai, kadangi jie į atmosferą išgarina didelius vandens garų kiekius.

      Tačiau kiekvienas žemynas, kiekvienas Žemės lopinėlis įneša savo indėlį į bendrą gerovę. Ir kaip žmogaus kūnui svarbūs tiek plaučiai, tiek inkstai bei kiti organai, taip ir Žemės darniam būviui reikšmingi ir miškai, ir vandens telkiniai bei kitos gamtos sudedamosios dalys.

      Tai liudija pateikiama informacija, jog daugelis dabartinių dykumų teritorijų yra antropogeninės kilmės (to pradžia buvo miškų išnaikinimas). Vadinasi, žmogaus įsikišimas, pažeidęs darną gamtoje, lėmė išties skaudžius padarinius. „Žmogų pasitinka miškai – jį palydi dykumos.“ – yra pasakęs vokiečių geografas Aleksanderis fon Humboltas.


       

      Aptartos miško funkcijos – tai tik stambieji procesai.

      Juk miškas dar dovanoja mums įvairiausias gėrybes: ir maistą, ir vaistus. Galima plėstis ir aptarinėti dar daug aspektų, susijusių su mišku. Pavyzdžiui, apibūdinti kiekvieną miško gyventoją, jo paskirtį bei svarbą mus supančioje aplinkoje. Juk išnykus ir vienai rūšiai (ar ženkliai sumažėjus), kaip atrodytų, visai nereikšmingų vabalėlių, kokios būtų galimos to pasekmės? Galbūt jo natūralių priešininkų gausa (pavyzdžiui, kai kurie vabalai, vorai minta erkėmis), kuri atsilieptų ir mums patiems?

      Tad kokį kelią rinksimės?

      Indo, suvokusio dykynių padarinius, istorija

      Pasaulyje jau yra žmonių, suvokusių medžių, miškų svarbą. Jie daro konkrečius žingsnius, kad išsaugoti bei puoselėti šį planetos turtą.

      Pavyzdžiui, kai kurie jų savo dviem rankomis žemės plotus jau virtusius dykumomis prikelia iš numirusiųjų.

      Štai indas Džadavas Pajengas prieš eilę metų, po jį sukrėtusios patirties, nusprendė atgaivinti dykyne virtusius upės krantus. Jis kreipėsi pagalbos į valdžios atstovus. Tačiau sulaukė neigiamo atsakymo, kadangi valdininkai netikėjo, kad nors vienas augalas galėtų prigyti. Tuomet vyriškis vienas pats ėmėsi šio žygdarbio.

      Po kurio laiko pamatę jau augančius vyro pasodintus medžius šiai minčiai pritarė ir valdžios atstovai. Tada buvo parengtas planas 200 ha upės pakrančių apsodinimui. Pats Džadavas ir toliau savarankiškai tęsė savo pradėtus darbus.

      Matyt, kaip ir bet kurioje pasaulio šalyje, taip ir Indijoje gan dažnas žmonių trumparegiškumas bei tik savos naudos matymas. Tad ir D.Pajengas neišvengė susidūrimo su tokiu mąstymu.

      Augantis miškas ėmė traukti žvėris. Ir atėjo diena, kai Džadavas sulaukė vietinių ūkininkų grasinimų, kad jie iškirsią jo mišką, nes drambliai ištrypė jų pasėlius. Vyriškio atsakymas buvo, kad jau geriau jie lai nužudo jį, nei sunaikina mišką.

      Taip, nors ir nesuprastas kitų, jis gynė ir saugojo šį savo rankomis kurtą rojaus kampelį Žemėje.

      Dabar ši teritorija užima apie 6 kvadratinius kilometrus. Joje gausi tiek gyvūnų, tiek medžių (apie 1000 rūšių) įvairovė.

      Ekologai atradę D.Pajengo mišką buvo nustebinti jo flora ir fauna. Miškui skirtas rezervato statusas. Jame mokslininkai suskato semtis patirties planetos apželdinimo klausimais.

      Ir tik tuomet vyriškis buvo pripažintas ir savo kaimo gyventojų. Jie pagarbiai ėmė jį vadinti miško saugotoju.

      Tokių istorijų yra ne viena, tačiau sugrįžkime į Lietuvą. Galbūt mums vis dėlto neprireiks pagyventi dykumoje tam, kad susivokti bei imtis veiksmų?

       

      Žingsneliai daromi Lietuvos žmonių

      Lietuvos žmonės, suvokę miškų kirtimo pasekmes ir kylančias grėsmes, pagal savo galimybes daro įvairius žingsnius tam, kad išsaugoti savo šalies miškus.

      Vieni kaip būdą pasirenka miškų pirkimą. Štai, pavyzdžiui, filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila yra nusprendęs už pinigus, kuriuos gaus už filmo peržiūrą, pirkti mišką. Taip pat režisierius planuoja steigti fondą, kurio surinkti pinigai bus skiriami tam pačiam tikslui.

      Kiti kuria savo giminės sodybas. Jose pusė ar trys ketvirčiai sodybos ploto paskiriama miškui (mažiausias giminės sodybos plotas – 1 ha žemės). Taip pat įveisiami nuostabūs sodai bei atkuriama augalų įvairovė. Tai šiame vyraujančių monokultūrų amžiuje labai svarbu. Taipogi stengiamasi išpirkti giminės sodybų gyvenvietes supančius miškus.

      Kiek platesnio žmonių rato sujudimas pasijuto po miškų reformos. Tai paskatino žmones suklusti ir pradėti burtis, mąstyti apie galimas išeitis ir žingsnius. Gimė judėjimas „Gyvas miškas“. Imta aktyviai rūpintis tiek miškų, tiek paskirų miesto medžių klausimais.

      Pavyzdžiui, kilo sumanymas, kuriame siūloma dalyvauti mokykloms. Štai kaip jo esmę bei tikslus pristato idėjos aktyvistė Austė Juozapaitytė (Aplinkosaugos koalicijos narė, Žali.lt organizacijos bei šių metų „Darom“ akcijos koordinatorė).

      „Teritorijoje, esančioje netoli mokyklos moksleiviai išsirenka medžius, kuriuos prižiūri. Ant medžių kabinamos lentelės su medžio rūšimi bei sugalvotu medžio vardu, taip pat parašoma ir vaiko, kuris prižiūri tą medį, vardas.

      Šio projekto tikslas – auginti sąmoningumą nuo pat vaikystės, ryšio su gamta atkūrimas bei medžių stebėjimas. Kažkokios konkrečios priežiūros nereikia, kadangi želdiniai prižiūrimi savivaldybės. Tiesiog vaikai atkreips dėmesį, jeigu ant medžio šaknų bus priberta druskos ar jie labai nugenėti, galbūt nupjauti.

      Planuojame mokytojams siųsti medžiagą, atitinkančią vaikų amžių. Pavyzdžiui, pradinukams – apie medžių tarpusavio bendravimą, medžių rūšis ir pan.. Vyresniems – apie medžių priežiūrą, apie kenksmingą ant kelių barstomos druskos poveikį medžiams ir t.t.

      Mūsų galutinė vizija: kuo didesnis gamtai skiriamas dėmesys per įvairias pamokas (ir per anglų, ir dailės bei kt.).“

      Žinoma, tai ne vienerių metų darbas. Juk tai, kas sugriauta, taip greit neatstatysi. Džiugu, kad jauniems žmonėms pakanka entuziazmo.

      Lietuviai kupini idėjų bei pasiūlymų. Štai dalyvaujantieji judėjime „Gyvas miškas“ mąsto apie galimas išeitis, apie gerovės kūrimą tiek Lietuvos žmonėms, tieks ir Lietuvos žemei. Jų buvo pasiūlytos trys idėjos Lietuvai. Tai Motinos Žemės įstatymas, nacionalinės diskusijos apie Lietuvos miškų viziją inicijavimas bei tikros miškų reformos – holistinės miškininkystės idėja.

      Motina Žemė. Kiek pagarbos, meilės juntama vien šiuose žodžiuose. Ji branginama, ji saugoma. Toks įstatymas jau yra įtvirtintas Bolivijoje ir plinta vis plačiau. Įvardijamos septynios Motinos Žemės teisės: teisė į gyvybę, jos įvairovę, švaraus vandens, oro apsaugą, į pusiausvyrą, atkūrimą, nenuodijimą. Toks suvokimas jau žymiai platesnis. Tai sąmoningo žmogaus požiūris į jį supančią aplinką.

      Juk mes ir mus supanti aplinka esame vienis. Ir mūsų pačių gerovė bei sveikata tiesiogiai priklauso nuo mus supančios aplinkos darnos.

       

      Šaltiniai:

      Miško funkcijos

      Informacija apie tris idėjas Lietuvai

      Indo istorija:

      Skaityti komentarus