Esminis dalykas - kad būtume sveiki patys, gerai jaustųsi mūsų seneliai, tėvai, broliai ir seserys, mylimieji, vaikai, draugai, bičiuliai, visi žmonės. Pabudus mintys sukasi ne apie tai, kaip čia gražiau apsirengus ir pasidažius, o kuo pamaitinti šeimą, kaip užimti sienom lipančius vaikus, spėti nudirbti darbus, spintoje rasti visiems švarių rūbų ir patogių batų, sunegalavus turėti pagalbos priemonių...

Jaučiat - pasaulis pamažu stoja ir rimsta... Įgauna prasmę buvimas čia ir dabar. Ir viskas šią akimirką gerai...

O grožis? Beje, kas yra grožis ir kaip mes sužinojome, kas yra gražu? Nusprendėme patys ar... mums pasakė ir įteigė?

Kas sukūrė, augino, maitino milijardinę grožio industriją? Kas pasakė, kaip rengtis, dažytis, klijuotis blakstienas, prisiauginti nagus, lyginti odą cheminėmis injekcijomis?

Kas gražu vaikui? Jo mama! Ankstų rytą, kai tik pabudęs akutėmis sutinka jos šiltą žvilgsnį ir nedažytą šypseną. Ir kvepia mama jam skaniausiai savimi - ne prabangiais kvepalais ir kosmetikos priemonėmis...

O po to? Augame ir... Meilės, pripažinimo alkis verčia tapti kažkuo, kuo nesame. Dėtis toksiškų medžiagų pilnas kosmetikos kaukes ir priimti taisykles, kurios iš tiesų nėra mūsų. Ir nėra mums. Jos kažkieno ir kažkam. Būdami natūralūs tampame negražūs patys sau, o po to ir kitiems - juk jie mus nuskaito ir vertina taip, kaip vertiname patys save.

Grožio industrija negailestinga. Veja pirmyn, skatina pirkti, atlikti kartais skausmingas procedūras. Kad tik pritaptume...

Kodėl sakoma, kad nedera klausti moters amžiaus? Kas pirmas taip pasakė? Kodėl bėgame nuo to, kas esame - nuo metų, savasties, minčių, išvaizdos?

Gatvėmis vaikšto amžinos niolikmetės ir tik viena kita vyresnė savimi iš tiesų patenkinta moteris. Jos žino - metai ne atima - jie dovanoja - praplečia širdį, plaukus nubalindami išmintimi puošia, kantrybės dosniai atseikėja ir tikrą, nepieštą šypsena veide įspraudžia...

Pasaulis keičiasi. O mes pasikeisime ar liksime toliau miegoti dirbtiname iliuzijų ir perkeistų vertybių kine?

Pokyčiai neišvengiami. Tikras grožis yra amžinas, neperkamas ir neparduodamas. Tik išsiugdomas. Kasdienėmis kantrybės, priėmimo, atjautos, kito matymo ir girdėjimo, atidumo, nesavanaudiškumo praktikomis. Ir niekas nežadėjo, kad bus lengva. Bet verta!

Jau šiandien vaikštome ne su toninio kremo, o su rimtomis apsauginėmis kaukėmis. Vieną dieną jas nusiimsime ir išvysime viens kitą be dirbtinio pasaulio atributų. Atsivers tiesa. Esame jai pasiruošę? Esame tiek drąsūs, kad pamatytume tai, kas esame iš tiesų?..

Metų metus žemė duso nuo mūsų grožio industrijos atliekų. Šiandien po savo apsauginėmis kaukėmis dūstame mes!

Naujas sezonas, naujos kolekcijos, madingos formos ir spalvos - pirk pirk pirk!

Agresyvus marketingas ir amžinos jaunystės kultas išstūmė tai, kas tikra ir vertinga.

Kaip? Nepirkti naujos suknelės? Juokaujat! Aš juk taip nuobodžiai atrodysiu su pernykšte! Rimtai? Nuobodžia tave daro ne sena suknelė - pati esi sau nuobodi ir ieškai kaip tai nuslėpti vis naujais apdarais!

Žmonės, mums viskas gerai? Kokį iškreiptų vertybių pasaulį leidome kurti? Atsakingas kiekvienas. Už savo neapgalvotus sprendimus, pasirinkimus, nežabotą vartojimą, neužsiveriančias spintas ir metamą tonomis maistą... Už norą dar dar dar...

Krenta kaukės. Žemė valosi. Netenka prasmės makiažo sluoksniai ir nauji rūbai. Ir ne rūbas žmogų puošia, o žmogus jį! Ir čia leidomės apgaunami...

Svarbu ne tai, kaip atrodome, o tai, kas esame. Kiek mūsų širdyse širdies, o mintyse šviesos... Ir gražios mūsų šiltos geros akys, o ne tušo sluoksnis, šešėliai ir kiti cheminiai priedai...

Pasaulis atgyja, žmonės bunda, apgaulė netenka prasmės...

Sveikinu visus mus su šviesos ir tikrumo pergale. Tegu dar ne visai matoma, bet... juntama. Apsidairę rasime patvirtinimus. Ieškokime širdimi - juk veidus vis dar dengia kaukės...