Vakar dar ir dar pajutau - nesu čia svarbiausias, ne aš atėjau ir išeisiu, pasaulis atėjo ir trumpam tapo mano kūnu ir krauju, ir nemokamose atostogose nuo amžinybės sugrįžo kambariai, kuriais buvau, atsivėrė dirbtinio ežero pakrantės ir gimtojo miesto gatvės, kurios gyveno manimi, rytais užsipildančios senais automobiliais ir svajonėmis vaikų, einančių mokyklon, čiuožiančių ant šaligatvių savo kojom padarytais metro ilgio ledo takeliais, ir vėl jauni vakarai man buvo dovanoti, apšviesti kvailais nesuskaičiuojamų įsimylėjimų žibintais, ir dar kvailesnių nusivylimų tamsa, bet čia neteisingą, žiaurų ir laimingą mane vėl prisimins ateitis, atsiuntusi telegramą, kurią padiktuos telefonu pašto moters, suprantančios, ką sako, balsas ir patogūs laiptai į dangų akimirksniu subyrės - Algiuk...nebeturim...šįryt pusę aštuntos...atvažiuok...laidosim antradienį - be garso suklyksi ir visas nuostabusis pasaulis staiga pasikeis, ir bus tik veidas autobuso stikle, vakaro tamsoj lekiant atgal stulpams ir medžiams, bus tik drebančios rankos nukramtytais nagais ir užgriuvusi kaltės našta, ir štai, nerakintos gimtųjų namų durys su akute - pirma laiptinė, pirmas aukštas, po dešinei - atidarau ir kaip mažas vaikas tuoj vėl prisiglaus mama, tokia mažutė, apkabinsiu ją toks didelis ir stiprus, nes pasaulis juk aplankė ir tapo tavim - iki dabar juntu tą glėbį ir girdžiu įsikniaubus pasakytus žodžius.
Šįvakar, kada gyvenimo langai ir vėl brėkšta, visi UAB senukai atsibundam, galvojam, matom vienas kitą ir tai, ko nebėra ir kas visada bus, dabar mes didelė vienišųjų šeima, šioj mylimoj idiotų šaly, kur per visus amžius sakom vienas kitam mintyse, kas svarbiausia - kai dabar šitą parašiau, išvydau lovose prieš miegą ekranėlių nušviestus veidus - paskutiniai mohikanai, išeinančios tikrumo epochos gyvūnai, ir tų laimingųjų, kurie dėl palikuonių patogumo nebus supleškinti moderniose krosnyse, kaulus, mūsų suakmenėjusius šonkauliukus po tūkstančių metų demonstruos stiklinėse spintelėse - laikina, kilnojamoji paroda iš muziejaus fondų "Laimingų Susinaikėlių Karta, Džiaugsmingų Zombių Era, Ekranozojaus Periodas" - lankytojai abejingai stebėsis, kaip buvo galima būti tokiais durnais, mandagiai pastovės prie savanoriškai žuvusios tautos ir valstybės ekspozicijos: patys kalti, tai ne prūsai, kurie kovėsi iki galo, šitiems juk neskaudėjo, nieko beveik nekainavot, pabuvot net savotiškai laimingi, bet mes juk ne tokie, ar ne, juk tikrai kitokie? - ir nueis mūsų genų paveldėtojas, plastmasinis individas su implantuotu DI išgerti naujovintos kavos, nes išsimokėtinai nusipirktas padėvėtas, bet visai geras, žinomos firmos skrandis kažkodėl nevirškina, o dar žmonai už klonuotą jaunesnį kūną skaitmenų neišmokėta.
Bet aš kartais girdžiu ir matau kitą šalį, regiu kitus žmones ir kitą laiką, neuždengtus melo, prakeiktais nuolankumo ženklais nepažymėtus, neužgesusius veidus ir kitas akis, kur už blakstienų miško rytais pakyla rūkas ir vaikšto išdidūs elniai, juntu atgimstantį ryžtą, apkabinančias rankas, neapsimestą širdžių šilumą ir artimųjų pasitikėjimą, girdžiu švarią, paprastą, aiškią mano tautos kalbą, neišduotą meilę ir viltis, sukūrusius viską, kas yra ir žinau - gyvenimo geismas niekur nedingo, štai Kalėdų šiluma ir tikrumas apsupa mūsų namus, ir vėl Dievo gimtadienis, net jei netiki ir galvoji, kad tamsa nugalės, kad nieko nebebus tavo laikui išėjus, net jei paskandinai vergo darbadieniuose tą tolimą vaikystės rytą, kai pirmąkart nebūties siaubas užgriuvo ir maža širdelė sustingo nuo amžinosios tamsos siaubo, vis tiek žinai - ir aš žinau, ir jūs žinot - pasaulio šviesa jau sugrįžta, ateina galinga gyvybės banga, kuri nuplaus purvą nuo veidų ir nukris akių dangčiai, paprasta žmonių tiesa išgydys neviltį ir sujungs sielas, o kas buvo liks tik miego draiskanos prisikėlus ir košmariško sapno liekana, tyliai murkiančio automobilio vienatvėje staiga prisiminta ateitis, kada prieš šventes, važiuojant į darbą sugrįžta tikrumas, kuris sutvirtina mane kaip tada, kai mama pasakė: Algiuk, dabar turim būti labai stiprūs.
Skaityti komentarus