Kalėdos kasmet primena apie dovanas. Apie tai, ką nupirkti, kaip nustebinti, kuo pradžiuginti. Tačiau dažnai nutinka taip, kad po švenčių lieka ne dėkingumo jausmas, o keistas tuštumos poskonis. Tarsi kažko labai svarbaus būtų pritrūkę, nors stalai nukrauti, eglutės spindi, o po jomis – daugybė dovanų.
Todėl verta savęs nuoširdžiai paklausti: ko iš tikrųjų labiausiai trokšta žmogaus širdis?
Ne dar vieno daikto, kuris papildys lentyną ar spintą. Širdis trokšta buvimo. Tikro, gyvo, nuoširdaus. Brangios tos akimirkos, kai šalia esantis žmogus ne tik fiziškai sėdi greta, bet ir iš tiesų yra čia – su neblaškomu dėmesiu, ausimis, akimis ir širdimi.
Šilti pokalbiai gydo todėl, kad juose mes pagaliau esame pastebėti. Ne vertinami, ne lyginami, ne taisomi, o tiesiog išklausomi. Kai žmogus pasakoja, o kitas jo nenutraukia, neskuba patarti, nekonkuruoja savo istorijomis, tuomet tarp jų atsiranda saugi erdvė. Toje erdvėje leidžiama būti savimi – su džiaugsmu, nuovargiu, liūdesiu, ilgesiu. Ir būtent ten vyksta tylus vidinis gijimas.
Daiktai gali pradžiuginti akimirkai, bet jie nepaguodžia. Jie neišgirsta, kai širdyje kaupiasi neišsakyti žodžiai. Jie neapkabina, kai viduje šalta. O bendrystė tai daro. Kartais pakanka vieno nuoširdaus klausimo: „Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?“ – ir tylos, kurioje leidžiama atsakyti.
Kalėdos ypač paryškina vidinius atstumus. Kai susėdame prie bendro stalo, šalia gali būti žmonės, su kuriais seniai nekalbėjome apie esmę. Metų metus neišsakytos nuoskaudos, nutylėtas ilgesys, nepasakyti „atsiprašau“ ar „man tavęs trūko“. Ir būtent čia buvimas tampa dovana – kai norisi ne viską išspręsti, ne viską išaiškinti, o būti atviriems tam, kas yra tikra.
Tikras artumas nereikalauja ypatingų sąlygų. Jam nereikia tobulo vakaro, idealaus meniu ar gražių frazių. Jis gimsta paprastume: kai padedame telefoną į šalį, kai nežiūrime į laikrodį, kai leidžiame pokalbiui tekėti ten, kur jis pasisuka. Kartais į juoką, kartais į ašaras, kartais į tylą. Ir visa tai yra gyva.
Brangiausia Kalėdų dovana – tai laikas, kuriame nėra skubėjimo. Dėmesys, kuriame nėra blaškymosi. Buvimas, kuriame nėra vaidmenų. Kai leidžiame sau ir kitam būti tokiais, kokie esame dabar, o ne tokiais, kokiais „reikėtų“ būti per šventes.
Galbūt šiais metais verta padovanoti ne dar vieną daiktą, o vakarą be ekranų. Ne dar vieną staigmeną, o tikrą pokalbį. Ne triukšmingas linksmybes, o ramų pasėdėjimą kartu. Nes būtent tokios dovanos lieka atmintyje ilgam. Jos šildo ne lentynas, o širdis.
Ir galbūt tada Kalėdos taps ne apie tai, ką padovanojome, o apie tai, kaip buvome vieni su kitais...
Skaityti komentarus