Negalvoji - supranti beveik visus ir viską. Imi galvoti - nesupranti nieko, net pats savęs ir savo nesupratimo.

Viskas paprasta, sakai sau, ir tai tikra tiesa. Vos pasakęs pamatai, kad viskas sudėtinga ir neaišku, kur ta tiesa.

Tada imi galvoti, kad viskas žiauriai sudėtinga, niekaip nesuprasi. Ir pamatai, kad čia tik išsigalvojai, o viskas labai paprasta.

Tada imi skaityti visokias storas išmintingas knygas. Susikuri pasaulio vaizdą kuris viską tau lyg paaiškina. Ir tuo atmeti kitus pasaulio aiškinimus, kurių tavo modelyje nėra. Ir pasidarai baisiai ribotas.
Tada ištinka noras būti atviram ir be išankstinės nuomonės. Atsisakai susikurto riboto pasaulio. Ir nebeturi jokio supratimo, tik krūvą protingų ir nelabai minčių, be jokios tvarkos.

Pagaliau moterys. Pasirenki vieną - ir nebeturi kitų. O jei turi visas iš eilės – neturi tos vienos vienintelės. Ir iš tikrųjų nei vienos.

Galima tęsti, jei dar nenusibodau? Va, prieini kryžkelę. Į dešinę eisi - žirgą prarasi, į kairę – dar ten kažkas. Ir tuoj sekantis išsišakojimas, ir vėl kitas. Vis atrodo, niekatokia, jei ką - sugrįši. Ir nesugrįžti niekada.

Kas esi, koks esi, kaip ir su kuo? Tu savo pasirinkimų rezultatas. Bet koks pasirinkimas atmeta kitus pasirinkimus ir tuo apriboja tavo laisvę. Bet nepasirinkti negali, nes tai gyvenimo dėsnis.

Taip, jūs teisūs – yra norinčių nesirinkti ir turėti viską. Bando ilgai, neretai taip ir gyvenimą pragyvena. Bet Dievui nepatinka, kai nesilaiko jo žaidimo taisyklių.
Kumščiu per stalą ir atsibundam. Ir viską suprantam po laiko.