Langai mūsų į upę, o tarp liepų matyti dangus su slenkančiais debesimis. Viduj dieną po medžiais tamsiau, tai iš lauko ant stiklo labai ryškiai dangus. Todėl ir skrenda į dangų, paukščiai juk.

Ant miegamojo lango liko išskleistų sparnų, pasuktos galvos ir snapo antspaudas. Lyg kas būtų vienai akimirkai prispaudęs prie stiklo Mirties Angelą.

Tam lange visas pasaulis, kurio ten nėra, o paukščiai to nežino. Apgaulė pavojingiausia tada, kai labiausiai panaši į tiesą.
Kiek mes turime tokių stiklų? Kiek ten kelių, durų, kiek laisvės ir laimės atvaizdų? Ir mes lekiam, kuo gražesnis atspindys – tuo greičiau.
Pražudo tai, kuo patikim. Paukštis bent nežino, kas yra stiklas – ten tikras jo dangus, debesys, svyruojančios liepų šakos. Viskas atitinka pasaulį, į kurį galima skristi. Tik tai – ne pasaulis.

Melas išsiduoda, jame anksčiau ar vėliau randi plyšį, neatitikimą ar kreivą šešėlį. O čia viskas tikra, stiklas sako: skrisk. Nuo žūties gali išgelbėti tik netikras paukštis.

Nuo apgaulingos tiesos kartais apsaugo melas. Kartais netikras pavidalas yra tikresnis už tai, ką matai savo akimis. Todėl nuo seniausių laikų taip mėgstam ženklus.

Paukštis beldžiasi į langą, vadinasi perspėja, įskrido į namus – negerai. Daužosi į stiklą – kažką pranašauja. Mes labai nenorime, kad paukštis būtų tik paukštis, ypač kai jis miršta.

Prietaras bent jau sako, kad pasaulis kažką turėjo omenyje, beldėsi. Perspėjo, nes jam rūpime. Nelaimė, turinti prasmę, mums lengvesnė už nelaimę be prasmės.

Vis norime, kad pasaulis su mumis kalbėtų, todėl paukštis beldžiasi į langą ne šiaip sau. Pelėda ūbauja ne sau, varna ne šiaip krankia ir žvaigždės ne beprasmiškai nukrinta. Viskas turi būti apie mus.
Nes daug baisiau būtų pripažinti, kad pasaulis su mumis nekalba, esame nesvarbūs ir pasauliui visiškai nerūpime. Ne todėl, kad jis žiaurus, žiaurumui irgi reikia santykio ir jūra neskandina iš neapykantos.

O gal paukštis neatskrido prie mano lango kažko pasakyti? Tiesiog skrido ir viskas? Didžiausias žmogaus prietaras – kad pasaulis turi ką nors apie mus galvoti.

Mes patys suteikiame jam balsą ir paskui klausomės. Patys užduodame klausimą, patys atsakome ir nustembame išgirdę atsakyme tuštumą. Nes mums tyla nepakeliama.
Visata, kuriai tu rūpi, gali būti baisi, bet joje nesi vienas. Daug baisesnė ta, kuri nieko nesiunčia, kur niekas tavęs nestebi ir paukštis atsitrenkia į stiklą ne tam, kad perspėtų apie tavo mirtį. Atsitrenkia į stiklą, miršta ir viskas.

Todėl apgyvendinome pasaulį dvasiomis, likimais ir ženklais, lemtimis ir pranašystėmis. Davėme vardus žvaigždynams, skaitėme gyvulių vidurius, kortas, delnų linijas ir sapnus. Negalėjome pakelti tylos.

Sakome „pasaulis“, bet kalbame apie save. Žiūrime kaip į veidrodį, prikabiname jam savo gėrį ir blogį, teisingumą ir kaltę, pradžią ir pabaigą, o paskui atsiklaupę klausiame savo pačių atspindžio – kodėl?
Atvaizde tikrai matomas pasaulis. Medžiai, kurie tikri, debesys, dangus, kuris tikras. Tik tas anapus stiklo žiūrintis į tave esi tu pats. Daužomės į savo stiklus, bet paukštis, numiręs nuo vieno savo smūgio, suprato daugiau.

O mes atsikeliame ir skrendame dar ir dar kartą. Ir nesuprantam, kad jeigu pasaulis tyli, dar nereiškia, kad turim tylėti. Jei nerandam prasmės, dar nereiškia, kad negalime jos sukurti.
Gyvenimui prasmė ne daiktas, gulintis kur nors po akmeniu ir laukiantis, kol protingesnis jį suras. Pasaulio šviesa atsiranda tik tada, kai kažkam kažkas ima rūpėti. Ir gal to pakanka.
Netikras paukštis ant stiklo niekada neskrido, neturėjo lizdo, neperėjo jauniklių, nejautė vėjo po sparnais. Tik juodas plastiko gabalėlis, bet jis išgelbsti tikrą paukštį.
Vadinasi, ne viskas, kas žmogaus sukurta, yra melas vien todėl, kad to nebuvo. Gamtoje nėra teisingumo, gailestingumo. Jokių žmogaus teisių, testamentų, vestuvių ir eilėraščių ar kapinių. Jokio pažado „aš tavęs nepaliksiu“.

Gamta niekam nieko nežada, visa tai sugalvojome mes. Ir vis dėlto kartais sugalvotas dalykas yra tikresnis už akmenį, kuriuo galima užmušti. Pažadu kartais galima išgelbėti, todėl pernelyg lengva pasakyti: prasmės nėra.

Jos nėra taip, kaip nėra kelio per upę, kol kas nors nepastato tilto. Tiltas nėra upės dalis, bet per jį pereinama. Ir mes tokius tiltus statome nuo tada, kai pirmą kartą supratome, kad mirsim.

Meilę. Šeimą ir atmintį. Tėvynę, teisingumą ir meną. Pareigą ir viltį. Galų gale Dievą, kuris yra didžiausias žmogaus klausimas. Per tūkstančius metų kuriam taip ir nepavyko tapti atsakymu.
Yra Jis ar nėra – šito stiklo skuduru nenuvalysi. Gal Jis tikrai yra anapus, o gal mes tik nupiešėme Jį ant stiklo, nes buvo per baisu pažvelgti į begalinę tamsą? Ir žinoti, kad iš ten niekas į mus nežiūri.

Gyvenimui nusispjaut į tai, ką galima įrodyti. Svarbiausia yra tai, pagal ką galima gyventi. Dievo idėja tapo ašimi, aplink kurią žmogus šimtmečiais mėgino sutvarkyti chaosą.
Aplink ją kilo šventyklos, miestai, kalendoriai ir šventės, muzika ir tapyba, gailestingumo namai ir kapinės. Žmogus kėlė akmenį ant akmens aukščiau, nes reikėjo bokštui. Kuris rodytų ne vien į dangų.
Tam, kad aukštis parodytų prasmę. Taip, dėl Dievo padaryta daugybė siaubingų dalykų. Bet žmogus siaubingų dalykų moka padaryti dėl visko – dėl žemės, pinigų, tautos ir valdžios, meilės ir net teisingumo.

O tai, ką sukūrė tikėjimas, liko. Katedros, Bachas. Ikonos, Mikelandželo lubos ir mažos pakelės koplytėlės. Motinos malda prie sergančio vaiko lovos ir žvakė už mirusįjį, kuris jos jau niekada nepamatys.

Visa tai labai keista, jeigu pasauliui iš tiesų visiškai nusispjauti. Ir kaip tik todėl taip žmogiška uždegti žvakę tam, kuris jos nemato, kalbėtis su tuo, kuris neatsako. Mes statome tiltą į krantą, kurio nematome.
Gal Jo ten nėra, bet tiltas jau yra. Ir kol žmogus juo eina, jis jau nebe visai vienas. Todėl nebenoriu juoktis ir iš to juodo paukščio, kurio neprisiruošiu priklijuoti ant miegamojo lango.
Jis dirbtinis, bet pasaulio pažadas stikle – tikras. Kadaise tikras dangus pražudė paukštį savo tobulu atvaizdu. O netikras paukštis gal išgelbės kitą?

Gal ir mes taip gyvename – tarp tikrovės ir jos atspindžio? Apsikabinę savo mylimuosius ir pačių sukurtus ženklus, kad neįsibėgėtume į stiklą? Gal ir Dievas yra vienas iš jų?

O gal vienintelis, kuris nėra? Nežinau, jau seniai nuvaliau nuo stiklo negyvo paukščio sparnų žymę. Bet iki šiol to negaliu pamiršti.