°C
      2021 04 13 Antradienis

      Algimantas Rusteika: Kas buvo (mano miesto istorijos)

      Nuotrauka: A. Rusteikos asm. nuotr.

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2021-04-08 19:00:00

      Tavo gyvenimo miesto istorija ne tik tai, kas atsitiko. Ne vien žmonės, įvykiai, istorijos ir likimai, muziejuose dulkantys daiktai ir senos komodos močiučių kambariuos, nuotraukos iš seno albumo ir prisiminimai, užplūstantys naktimis. Istorija esi ir tu pats, ir per šventes gali su ja susitikt.

      Esu gyva iškasena, tokį tik rodyti plastifikuotų lavonų parodose, gražiai išeksponavus kraujagyslių tinklus su minčių išklotinėmis. Uždėtum etiketę su brūkšniniu asmens kodu, nuskenavus atidarytumėt feisbuką, mirusias svajones ir pajamų deklaraciją ar kokį vaizdelį.

      Kūnas tai vyriškos nepopuliarios ir išmirštančios lyties, raumenys išvystyti, po storu riebalų ir idiotizmo sluoksniu, praplikęs, kėbulas parūdijęs, bet kompresija dar patenkinama. Dantys nudėvėti, kai kurie kreivi, kepenys rodo vartojus kontrabandinį kurą, bet dar galėjo gyventi ir gyventi.

      Išvadoj parašytų, kad buvo kvailokas, savęs gailintis tipas, kuris dar kartais vaikšto, kalba, kramsnoja nesveikybes, svajoja romantiškai egoistines nesąmones ir rytais tupi tulike. Ir vakarais kartais žiūri pro langą, ir naktimis kartais įtūžta ant gyvenimo, ir retkarčiais nenubraukia ašaros ir neina įsipilti vyno.

      Šiaip mes geri pažįstami, kasryt pasimatom kai skutuosi, kartais susitikę pasikalbam, nors didelio pasitikėjimo tai nėra. Tikrumo nebėra, mano pasaulis ir mano miestas prarastas, nors dar kartais jį susapnuoju paryčiais ir patyliu atsimerkęs, kad dieną užmirščiau.

      Dar kartais su tėčiu einam žuvauti savo darbo lazdyno stiebų meškerėmis, iš pušies žievės pasidarę plūdes, persmeigtas degtuku. Ir už tą nereikia mokėti. Ir dar bijom mokytojų ir nebijom kaimynų, kad pamatys.

      Ten daug ko trūko, bet ežerai ir upės buvo mūsų, ir miškai buvo mūsų, ir nesibaidėm būti savim ir galvojom ką norim. Vakarais sėdėdavom prie laužo, kurį kurdavom kur norėjom ir niekas mūsų nebaudė, tik uodai, atsiprašau, uodės, nes jų patinams kraujo nereikia.

      Ir jokių tvorų su kameromis nebuvo, ir jokios apsaugos mūsų pačių saugumui ir gerovei. Tėvai ir broliai buvo šalia ir į kaimą važiuodavai ne pas dėdę, o pas šuniuką, kurio pasiilgai nuo praeitos vasaros. Dar matau, kaip liepsnos atšvaitai žėruoja akyse, kurios prarastos.

      Prarastame pasaulyje nematavo, kiek metrų nuo vandens pastatyta mašina ir ar vienas ratas ne ant žolytės. Nes mašinos neturėjom ir nebuvom dėl to nelaimingi. Kai panorėdavom - miegodavom naktį kur užsimanę ir palapinė sušlapdavo nuo ryto rasos.

      Mes negalvodavom ar reikia leidimų ir kaip nepažeisti draudimų, kurių nebuvo. Ir niekas valdžios nemylėjo - tokių kvailių nebuvo net valdžioj, kuri bijojo mūsų, su jų vaikais žaisdavom kieme karą ir daugelis norėjo būti rusais, nes jie laimėjo.

      Ir žmonės už stalo sėdėdavo su džiaugsmu, ir vaikai su vaikais prie vaikų stalelio. Ir keldavo taurę sugrubusiom nuo darbo rankom, ir šviesa buvo jų akyse, ir niekam tai neužkliūdavo, ir dainuodavo, o kaip jie dainuodavo! Ir kiekvienas atėjęs būdavo brolis.

      Mes nebijojom kalbėti ką norim, nors ne viskas buvo kalbančių galvų dėžėj, bet viskas buvo gyvenime. Nebijojom, kad kas nors įsižeis dėl to, ką galvojam ar sakom ir ateis mūsų nubausti už tai, kaip gyvenam.

      Buvo milicija, kuri pati netikėjo savim, bet nebuvo minčių policijos, vidinio liepiančio tylėti balso. Ir raudono stop krano, stabdančio mūsų minčių traukinius.

      Prarastam pasauly, kurį dar kartais susapnuoju, nebuvom laisvi. Bet nekentėm ir bijojom to, kas dabar laisvai yra ir gyvena tarp mūsų. Buvom laisvi nelaisvėje, esam nebelaisvi laisvėje.

      Išorinę jėgą pakeitė vidinė baimė, nepasitikėjimas ir netikėjimas. Argi nejuntat, kaip nebegalit laisvai pagalvoti, nepasimatavę, ar tai kam nors patiks ar nepatiks? Kad vertinimus derinat su tuo, kas kalama į galvas? Ir ar nebijot būti tokiais, kokiais nereikia?

      Argi nejuntam, kad nebegyvenam, esam dinozaurų kaulai? Nusiraminkit, jeigu jaučiatės mirę ir matot prarandamą save ir tikrumą - vadinasi gyvi. Nes lavonai to nejaučia, jie tik ėda gyvuosius ir ėda.

      Bet čia yra mūsų pasaulis ir mūsų tiesa, žmogaus šviesa visada sugrįžta ir gyvybė aplinkui prisikelia. Ir vėl prie stalo susitiksim su visais, kurie buvo ir bus, kuriuos mylėjom ir mylim. Su šventėm iš mano miesto, kur esam laimingi.

      Skaityti komentarus