Toks neapykanta persunktas gyvenimas slegia, kankina, sukausto, graužia iš vidaus.
Sukylantys jausmai - ugnis, o tapinai, jakilaičiai, laurinavičiai ir visokie "kultūrininkai" - alyva tautos neapykantai.

Priėjome ribą, kai žmonės pavirto žvėrimis. Kai žmogus žmogui - vilkas, o vilkas vilkui - brolis.
Tuomet, kodėl mums nepasimokius iš vilko? Man ima netgi atrodyti, kad visi lietuviai iš prigimties buvo, yra ir bus priešai vienas kitam.
O vilkas žmogui - ne žmogus. Vilkas neįžeidinėja, nekerštauja, nepostringauja…

Ar teko kada nors sutikti vilką? Ne? O kam teko, tas žino, kad vilkai turi galingą prigimtinį saugiklį, mažinantį jo agresyvumą.
Tai - pasyvi gynybinė reakcija, įgimta žmogaus baimė.
Vilkai bijo ne visų žmonių. Didelį vaidmenį atlieka žmogaus elgesys, susidūrus su vilku. Jei žmogus bėgs ir tols nuo vilko, vilkas nustos jo bijoti.
Ir tuo metu gali pabusti agresyvi plėšrūno reakcija.
Vos tik atsitrauksi - vilkas agresyviai mesis link žmogaus.
Tada galimybė žmonių užpuolimui turi būti pilnai įvertinta kaip realus pavojus gyvybei.

Bet būna atvejų, kai vilko ir žmogaus susitikimas nebūna persmelktas baimės ir kovos. Tų susitikimų metu dažniausiai nei žvėris, nei žmogus nekrinta.
O pirmiausia pagalvoja: "Koks gražus žmogus yra žvėris".
Labiausiai reikia vengti susitikimų su "žmogum - žvėrimi" ar su "žmogumi - gyvuliu".
Įsimintini būna susitikimai su "žmonėmis - paukščiais", o juk dar yra "žmonių - žuvų", "žmonių - tylių kiaulių" ir net "žmonių…"

Tie, kam teko pažinti vilką, pasakytų, kad MIŠKE SAUGIAU SUTIKTI VILKĄ, O NE ŽMOGŲ".
Vilko ir žmogaus susitikimas mažiau tikėtinas nei susitikimas žmogaus ir žmogaus.
Jei tektų linkėti - žmogui reiktų palinkėti būti bent jau tokiu, kaip vilkas. Ir nors žmogus žmogui - žmogus, bet geriau tegu vilku būna.
Jei nebūtume žmogiškai pavydūs, reiktų palinkėti: TURĖTI VILKO BŪDĄ - būti atsidavusiu, ištikimu, žaismingu, švelniu, stipriu, galvojančiu apie gaujos, o ne savo gerovę.
TURĖTI VILKO KOJAS - vilkas tiksliai žino, kam jam jos duotos, kaip jomis reikia rūpintis, ką su jomis veikti medžioklės, laisvalaikio ir poilsio metu.
Vilkas nei savo balso, nei savo kojų be reikalo nevargina.
NETIRTĖTI IŠ BAIMĖS, GIRDINT ŠIURPĄ KELIANTĮ STAUGIMĄ MĖNESIENOJ.
Nei vienas vilkas nuo kitų gaujos narių neturi jokių paslapčių. Jis kaukia, kad visi žinotų jo buvimo vietą ir jį rastų, kad iškeliaujantį jį palydėtų, kad išreikštų jam savo jausmus.
Vilkas niekada neišjungia savo "mobilaus".
Vilkas niekada nepasiklysta ir nepamiršta grįžti namo.
O jei ir pamirštų, kiti laukdami jam primintų, kad jis turi namus, kur tie namai, ir kad jie padės į juos grįžti ir juos rasti.
Nei vieno vilko nei šunimi, nei žmogumi, nei bebru, nei barsuku neužauginsi.
Vilkas visa savo esybe žino, kas jis ir kur jo namai. Žino, ką jis turi daryti, į kurią pusę bėgti, kai tik gera proga pasitaiko.
Vilkas visada prieš patekant saulei sugrįžta namo. Liaudis nuo seno žino, kad vilko maitinti nereikia. Nei vieno vilko niekas "nenupirko ir nepapirko" nei paršeliu, nei žąsele, nei dosniu šeimininko būdu.

Vilkai vienas paskui vienas kitą eina taip, jog rodytųsi, kad vieno eita. Jie išmokę sekti paskui gaują, žino savo vaidmenis ir yra visi kaip vienas ir visi už vieną.
Tokios "žmonių gaujos" ne tik kad joks lokys neįveiktų, bet neįveiktų ir jokia skrendanti juoda neganda, o "broliai - žmonės" nugalėtų bet kokią mirtį, nelaimę, priešą, rūpestį, barnį ar neatsargų dūrį į širdį.

Tad ko mes galime pasimokyti iš vilko ir ar reikia? Dar ir kaip reikia. Reikia ir ne tik iš vilko.
Jei žmogus žmogui būtų vilkas, tuomet vieninga mūsų - žmonių - gauja būtų saugi, soti, darni, protinga, vaisinga. Mūsų jaunikliai neaugtų vaikų namuose, seneliai nepatirtų bado, nemirtų vienatvėje, visi vaikai baigtų privalomą mokslą.
Žmogaus - vilko giminėje visi žaistų, urgztų, kandžiotųsi, tačiau nei vienam gaujos nariui nekiltų mintis sprukti iš pabodusios gaujos ir susirasti kitą.
Vilkai protingi. Jie žino, kad kartu saugiau, lengviau, smagiau, greičiau.
Blogai, kad vilkai - nykstanti rūšis. Tad, kyla klausimas, ar ateityje žmonės turės iš ko pasimokyti.
Žmogus ne vieną savo "mokytoją - vilką" ir jų gaują, bandą, pulką nudėjo. O kur kas daugiau laimėtų, jei į privačias pamokas pas vilką nueitų.
Tik kuo atsilygintų žmogus vilkui?
Vilkas gi žino, kas vertingiausia ir svarbiausia.
Bėda ta, kad to, kas vertingiausia ir svarbiausia vilko gyvenime, žmogus ir neturi.

Ko žmogų išmokytų vilkas savo mokykloje?
Ne veltui kunigaikštis Gediminas sapnavo geležinį vilką?
Su vilkų gauja galėtume pastatyti dar ne vieną tokį Vilnių.
Taigi, ko iš vilkų konkrečiai galėtų pasimokyti tikras žmogus?
1. Kad gyventi reikia gaujoje, nes vilko stiprybė - gauja, gaujos stiprybė - vilkas.
Vilkas supranta, kad vienam per sunku - saugotis, medžioti, rasti poilsio vietą.
2. Medžioti galima tik dėl maisto. Gauti, turėti, įsigyti reikia tik tuomet, kai reikia. Prieš ką nors darant, užduokite sau klausimą: "NORIU AR REIKIA?"
Vilkas nemedžioja dėl sportinio intereso, jis nemedžioja dėl malonumo. Vilkas nemedžioja stiprių ir sveikų.
Vilkas medžioja, kad išgyventų. Bet jis neparduoda sumedžioto elnio ragų, o kiaunės iškamšos nestato garbingiausioje vietoje.
3. Vilkai sukuria stiprius ryšius. Jie orientuoti į šeimas. Vilkų šeimoje svarbiausi vilkas ir vilkė. Jų tarpusavio ryšiai labai artimi. Jie prisirišę, mylintys, meilūs, švelnūs.
Trynimasis nosimis ir vienas kito laižymas yra būdingas vilkams - taip jie išreiškia savo jausmus, meilę ir švelnumą.
Vilkai žino, kad meilė nėra savaime suprantamas reiškinys. Neužtenka ją jausti - reikia ją ir išreikšti.
Vilkai myli savo vaikus, jais rūpinasi. Dauginasi tik su viena pora. Vilkai yra ištikimi, bičiulę jie pasirenka visam laikui.
Jų gaujoje svarbu disciplina. Kiekvienas turi teises ir pareigas.
Santykiai vilkų gaujoje paremti tarpusavio meile. Jų gaujoje užtenka vietos visiems ir niekas nieko į mišką "rogutėmis neveža".
Iš medžioklės jie traukia ne į barus, o į savo namus. Jie neturi nei buto, nei trobelės, nei nuosavos pirtelės, tačiau žaliame pasaulyje, kuriame nėra jokių ženklų, gatvių, numerių nei nuorodų - jie visada randa tą kampelį, kurį vadina savo namais.
Jiems nerūpi svetimi reikalai. Jie neskundžia, nekerštauja, nesirieja dėl valdžios. Jie turi kitokių, savų rūpesčių.
Jie - ištikimi. Juos išskiria tik mirtis.
Vilkui labai svarbu išreikšti emocijas. Tokias kaip džiaugsmas, pyktis, agresija. Tai nesumažina jų pasitikėjimo savimi, nesunaikina jų savivertės.
Jie nekeršija vienas kitam, nepalieka savo gaujos ir tiksliai žino, koks kiekvieno iš jų tikslas.

Vilkai moka išreikšti savo prisirišimą, meilę, ištikimybę, atsidavimą ir nuolat tai daro, nes žino, kad tai suartina ir suvienija gentį. Vilkai beveik niekada nepalieka pėdsakų. Savo gaujos narius jie saugo, į savo šeimą neatveda svetimo, neprileidžia žmogaus, niekam nieko nepasakoja, nesigiria, neleidžia filmuoti.
VILKAS ŽINO, KAD IŠGYVENTI PADEDA SLAPTUMAS.
Niekas niekada nepamatys nei vilko namų, nei jo šeimos.
Jei taip nutiktų - vilkai spruktų iš tų namų ir juos paliktų.
Vilkai "dirba" toli nuo namų, kad kiekvienas manytų, jog jie jų neturi.
Dėl to ir sakoma: "Vienišas lyg vilkas".
Ar tai ne to vilko mes būsime suklaidinti, kuris mus tolyn nuo savo namų nuviliojo, mėtydamas pėdsakus apgavo, girioje paklaidino ir pametė?

Jei sunkiai atsidusote, kad esate vienišas kaip vilkas, pasidžiaukite tuo, nes kas jau kas, o vilko vienatvė kiekvieną vilką apdovanoja pačiais ištikimiausius šeimos nariais, gyvenančiais lyg vienas kumštis, lyg vienas pėdsakas, jog rodos, ne dešimties, o vieno ten gyventa.
Vieniši atsiskyrėliai vilkai niekada nepraranda vilties susirasti vilkę. Ir ieškodami sau poros, su kuria galėtų pradėti naują gaują, nuo savo tėvų teritorijos nukeliauja šimtus kilometrų.
Tik dėl jos…

O išnaršę miškus ir šimtametes girias, suradę sau vilkę, ties savo naujos teritorijos meilės riba palieka kvapų žymes, taip pažymėdami valdą, kad prie jų nesiartintų kitos gaujos.

Nuotraukoje: vilkai. Jie turi galingas iltis. Jų žandikauliai leidžia sukąsti didesne nei 2000 N jėga.
Vilko nosyje yra 280 mln. uoslės receptorių, kurių dėka šių žvėrių uoslė yra 100 kartų aštresnė nei žmogaus.