Naktį, kai visi namiškiai sumiega, lieki lovoje su šviečiančia planšete. Už pusmetrio miega žmogus, kurį myli, šios plytų sienos, šešėliai, tyla už lango – tavo gyvenimas, tavo namai. O tu staiga esi vienas. Net ne vienišas – vienas su savimi ir viskuo kas yra. Ir neaišku, ar tu gyveni pasaulį, ar pasaulis gyvena tave.
Tavo kūriniai yra tavo vaikai. Kvaili ir protingi, neklūsnūs, dažnai nesiprausę ar ciniški. Kartais nekreipia į tave dėmesio, bet visada gyvi. Turi savo daiktus, laiką, prisiminimus apie ateitį ir svajones apie praeitį, žmones, kurie brangūs. Juos gali supjaustyti, atskirti gabaliukais, sudėlioti kitaip, bet tada jie bus nebegyvi. Arba bus nebe tavo vaikai.

Turbūt ir jums taip atsitinka ar bus, kai parodai dalį savęs, prie kurio dirbai kokį mėnesį. Ten tiek visko, ištisa tavo nematoma istorija. Ilgi žiemos vakarai ir pasąmonė, dirbanti visą parą, dažnai sapne aplankę vaizdainiai, tarsi išsirengtum prieš kitą nuogai. Žmogus permeta akimis per pora minučių, sako - ai, čia nieko nėra. Čia reikėjo ne taip. O čia per sudėtinga.

Nors tau atrodo taip paprasta, kad net juokas neima. Ir kontekstas berods ranka paliečiamas, ir minties erdvė – štai ir tos gatvės virš mūsų senovės, kuriomis ėjo ir eis žmonės, pavargę, mylintys, svajojantys, trokštantys vienas kitą sudraskyti. Ir žemės tyla. Tik reikia truputėlį pasistengti, nepraryti nekramčius kaip tabletės. Bet nepasistengia.

Ypač tai ženklu poezijoje, kuri tada ir atsiranda, kai būna atimta kalba. Žodžiais išreiškiama, kas iš viso negali būti pasakyta, kaip užkalbėjimas, kaip proto sutrikimas, malda, kai atjungi visus kasdieninius registrus. Tai kaip žiūrėjimas mirusiam mylimam žmogui į akis. Protingai nepajusi, gyvūnai - praktiškai visi poetai. Mes tik stengiamės sugrįžti.

Kuri, rašai, tapai visada sau. Jei imsi svarstyti: supras-nesupras, patiks-nepatiks, taip galima-taip negalima – esi žlugęs. Meilės akto metu negalima apie jį mąstyti, nes nieko nesigaus. Reikia tiesiog daryti ir nebijoti būti savim, atrakinti viską, iš tikrųjų atsimerkti. Na, o kas yra menas, žino tik Dievas. Ir tai tik trečiadieniais, nuo devynių iki pusės pirmos.