Tie, kuriems daugiau nepavyks įteigti tau kaltės jausmo, užkrauti visų įmanomų skolų ir manipuliuoti tavo įprastomis reakcijomis, akimirksniu praras susidomėjimą tavimi.

Ir būtent jie apkaltins tave tuo, kad jų nuotolinio valdymo pultelis, kuriuo jie valdė tave, daugiau nebeveikia.

O tu nusišypsosi ir jo taisyti nepradėsi.

Tu liausiesi pirkti meilę... ir pats ją pardavinėti.

Liausiesi nusipelnyti pritarimo.
Tau nebereikės rūpintis tuo, ką apie tave mano kiti, – paliksi tai tiems, kurie dieną ir naktį stebi tavo gyvenimą.

Atradęs save, aptiksi ir priešą, kuris ims zirzti tau į ausį: „Juk viskas buvo gerai, kam tau reikalinga ši revoliucija?!“

Tačiau priešas išnyks kartu su baime, į kurią išdrįsi pažvelgti tiesiai į akis.

Kelias į save – ne revoliucija, nes tu su niekuo nekovoji.

Tu tiesiog grįžti į apleistus savo sielos namus. Tau teks juos išvalyti iki blizgesio, išvežti tonas nereikalingo šlamšto ir su meile pripildyti tuo, ko tau iš tiesų reikia.

Ir tai – pats prasmingiausias darbas pasaulyje.

Nebijok būti savimi.
Bijok būti visų, tik ne savęs.