Tiesai nejauku tribūnose ir ant podiumų. Dažniau sėdi ant seno suolo pavakary, stovi aplankiusi prie ligoninės lovos, laukia brangaus žmogaus stotyje. Ateina, kada verdam sekmadienį šeimai sriubą, bandome pataisyt sulūžusį daiktą.

Ne todėl, kad tai dideli darbai, tikri dalykai visada maži, kol esi jų viduje. Tik paskui pamatai, kad iš tų paprastų valandų buvo pastatytas visas tavo gyvenimas. Ilgai kopi aukštyn manydamas, kad ten rasi atsakymus. 

Ir tik pavargęs suprantanti, kad aukštis leidžia matyti toliau, bet ne giliau. Gylis prasideda ne kur baigiasi žemė, o ten, kur prasideda kitas žmogus. Todėl senstant pasaulis ne didėja, o mažėja. 

Pamažu lieka ne žmonija, o žmonės. Ne niekur neegzistuojanti, beveidė visuomenė, o konkretus kaimynas su vardu ir pavarde. Ne meilė apskritai, o vienas delnas, kuriam palietus atpažįsti užmerktomis akimis. 

Ir tada supranti keistą dalyką, kad visas gyvenimas buvo ne kelionė pirmyn ir pirrmyn. Tai buvo grįžimas. Artėjimas prie tų kelių paprastų tiesų, kurias vaikystėje žinojai be jokių knygų. Kad gera būti geram ir mylint nereikia laimėti. 

Kad artumas svarbesnis už teisumą ir žmogaus širdis atsidaro ne nuo įrodymų. Nuo paprastos šilumos, visa kita praeina kaip lietus virš ežero. Kaip vėjas pievoje ir kaip mūsų vardai. Ir tik tai, ką iš tiesų mylėjome, pasilieka.