Mus ši emocija pagauna gilios nevilties arba didelio džiaugsmo akimirkomis.

Kažkas pajudina dangaus švytuoklę ir pralaužia sieną į mūsų miegamąjį. Tiesiog…

Ir tada pradeda aušti. Paukščių balsai sudaužo nakties tylą…Dangus prašviesėja. Gyvenimas tęsiasi. Jis eina. Ir mes einame kartu su juo, suvokdami, kad be baimės, be siaubo, be skausmo šiame pasaulyje dar egzistuoja džiaugsmas, šviesa, meilė, paukščių balsai, draugų palaikymas, artimųjų nuoširdumas, kolegų įkvėpimas, tikėjimas, grožis, jausmai…

Ir yra Meilė. Tokia meilė, kuri neturi limito ir galiojimo termino.

Kuri bus ir po mūsų, ir be mūsų, ir vietoje mūsų.

Kuri niekada nesibaigia…