Kartais kentėjimas yra būdas pajusti tai, kas tau brangu ir vertinga.
Kenčia ir išgyvena žmogus tik dėl to, kas jam tikrai brangu.
Nesvarbu, ar tai būtį žmogus, santykiai ar daiktas.

Skaudžiausia būna meilės netektis, nes tik ji viena yra neįkainojamas turtas, turi nenusakomą vertę ir sunku paaiškinti, kokia yra brangi.
Tai - vienintelis daiktas, turintis prasmę ir aukso vertę.
Kartais žmogus pasigenda meilės, kai yra mažiausiai jos vertas.
Būna, kai išmyluotas ir išsuptas kito žmogaus šilčiausių jausmų glėbyje - žmogus nejaučia nieko.
Būna… kai beviltiškai lauki, reikalauji, maldauji, tikiesi, prašai to, ko žmogus tikrai neturi - atsako, abipusio jausmo. Bet jo tu nesulauki. Ir negali sulaukti. Nes ne visi žmonės moka mylėti. Ne visi tam sutverti. Žiauru? Žiauru. Ne mažiau žiauru, kai švenčiausius žodžius žmogus Tau taria iš gailesčio, iš veidmainystės ar mandagumo.

Būna, kai nemeilės akimirka pavirsta amžinybe.
Būna, kai trumputė, šviesi akimirka pavirsta gyvenimu.
Būna, kai širdis įskyla arba jos visai netenkama.
Kiekvieno žmogaus sąmonėje susikuria paveikslas žmogaus, kurį kada nors bus lemta pamilti.
Kas jį sukuria?
Gal kadaise skambėjusi dainos melodija?
Gal gimtinės medžių šlamesys?
Gal draugai, su kuriais bėgiota vaikystėje?
Gal akys, panašios į motinos?
Gal pažįstamosios veidas?

Gal figūra, kurią kadaise matei, besimaudydamas ežere?
O gal ta, kuri šmėstelėjo kino teatro tamsoje?
Gal ji išniro iš televizijos ekrano ar knygos puslapių?
O gal su ja prasilenkei gatvėje?
Niekam nelemta to žinoti.

Kiekvienas žmogus susikuria ir nešioja savyje tokį paveikslą - tarsi kokią grandinėlę, lyg medalioną, lyg laimę nešantį talismaną.
Mylimo žmogaus paveikslas būna nutapytas kiekvieno mūsų viduje iš daugybės smulkmenų: iš girdėtų žodžių, iš matytų veidų, iš mėnesienos naktų, kai po vidurnakčio miestas miega, o tavo pagalvė vis dar šalta…
Tokį žmogų ir būna lemta pamilti.
Daugelis tai vadina likimu…