Kai atrasta tiesa tampa vienintele tiesa

Beveik kiekvienas esame patyrę akimirkų, kai perskaityta knyga, sutiktas žmogus ar tam tikra praktika staiga padėjo pamatyti gyvenimą kitaip. Tokie atradimai gali būti labai stiprūs. Tai, kas vakar atrodė painu, staiga susidėlioja, atsiranda atsakymai, palengvėjimas ir jausmas: „Štai! Pagaliau supratau.“

Problema prasideda tada, kai nepastebime vieno nedidelio skirtumo tarp „aš atradau tai, kas padėjo man“ ir „aš atradau, kaip veikia gyvenimas“.

Antruoju atveju labai greitai atsiranda noras dalytis tiesa su tais, kurie jos dar nežino. Iš pradžių švelniai, paskui atkakliau, o jeigu žmogus vis tiek nesupranta – belieka padaryti išvadą, kad jis tam dar „nepasiruošęs“.

Taip galima tapti labai tolerantišku žmogumi, kuris toleruoja visus, kurie galvoja taip pat.

Dvasingumas – puiki ego slėptuvė

Apie ego dvasinėse bendruomenėse kalbama daug. Jį siūloma atpažinti, stebėti, peržengti ar paleisti. Tačiau ego nėra kvailas. Išvarytas pro vienas duris jis kartais grįžta pro kitas, tik jau persirengęs baltais drabužiais ir kalbantis apie sąmoningumą.

Anksčiau žmogus galėjo jaustis pranašesnis todėl, kad daugiau uždirba, turi geresnį automobilį ar aukštesnes pareigas. Vėliau šie dalykai jam pasirodo pernelyg materialūs ir jis atranda kur kas subtilesnę hierarchiją – sąmoningumo hierarchiją.

Dabar jau galima būti aukščiau todėl, kad „matai daugiau“. Kiti vis dar prisirišę prie materialaus pasaulio, gyvena baimėje, yra aukos pozicijoje, nepakankamai sąmoningi ar tiesiog „žemų vibracijų“.

Ir ego gali būti visiškai patenkintas. Jam iš esmės nėra labai svarbu, ant kokio pjedestalo stovėti. Svarbu, kad pjedestalas būtų.

„Tu pats tai pritraukei“

Viena pavojingiausių dvasinių idėjų transformacijų įvyksta tada, kai principai, kurie turėjo padėti žmogui prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, pradedami naudoti vertinant kitus.

Žmogus susirgo – vadinasi, kažką neteisingai mąstė. Jį paliko partneris – vadinasi, pats tokią realybę susikūrė. Neteko darbo – Visata parodė, kad buvo ne savo kelyje. Patyrė nelaimę – reikia ieškoti, ką tuo norėta pasakyti.

Kartais žmogui jo paties gyvenime tokia interpretacija gali suteikti prasmės ir padėti atsitiesti. Tačiau primesta kitam ji gali tapti žiauri.

Mes nežinome visų kito žmogaus gyvenimo aplinkybių. Nežinome jo istorijos, vidinio pasaulio, kūno, traumų, pasirinkimų ir atsitiktinumų, kurie susikirto viename taške. Todėl pasakyti kenčiančiam žmogui, kad jis „pats tai pritraukė“, nėra ypatingo sąmoningumo įrodymas. Kartais daug dvasingesnis atsakymas yra paprasčiausiai pabūti šalia ir nepradėti aiškinti Visatos planų.

Kai nepatogios emocijos tampa „žemomis vibracijomis“

Dvasinio augimo kelyje lengva patekti ir į kitus spąstus – pradėti skirstyti emocijas į dvasingas ir nedvasingas. Meilė, dėkingumas, ramybė – gerai. Pyktis, pavydas, liūdesys, nusivylimas – kažkas, ką reikėtų kuo greičiau „transformuoti“.

Tuomet žmogus gali pradėti nebejausti, o taisyti save. Vos supykęs ieško, kokią pamoką jam siunčia Visata, vos nuliūdęs skuba kelti vibracijas, o pajutęs pavydą mėgina kuo greičiau įtikinti save, kad visiems visko užtenka.

Tačiau žmogaus emocijos nėra dvasinio egzamino klaidos. Pyktis kartais parodo, kad buvo peržengta mūsų riba. Pavydas gali atskleisti, ko patys trokštame. Liūdesys padeda išgedėti tai, ką praradome. Baimė kartais perspėja apie realų pavojų.

Dvasingumas, kuris neleidžia būti žmogumi, tampa dar viena kauke.

Kai mokytojų aplinkui vis daugėja

Kuo daugiau žmogus sužino apie psichologiją, energijas, santykius ar sąmoningumą, tuo daugiau dalykų pradeda pastebėti kituose. Ir čia laukia dar vienas išbandymas: ar sugebėsime tai, ką matome, palikti kitam?

Labai lengva pradėti diagnozuoti. Šitas narcizas, anas gyvena aukos vaidmenyje, trečias turi vaikystės traumą, ketvirtas bijo savo galios, penktas dar nepasiruošęs pabusti. Po kelių saviugdos kursų pasaulis kartais pasidaro stebėtinai aiškus.

Tik žmonės kažkodėl nuo to netampa paprastesni.

Kuo giliau iš tikrųjų pažįstame žmogų, tuo sunkiau jį sutalpinti į vieną etiketę. Mes visi prieštaringi. Galime būti labai sąmoningi vienoje gyvenimo srityje ir visiškai pasimetę kitoje, galime suprasti nuostabias tiesas ir vis tiek elgtis kvailai, galime daug žinoti apie meilę ir kartais nemokėti mylėti.

Galbūt brandos požymis yra ne gebėjimas visus „perskaityti“, o vis mažesnis poreikis juos vertinti.

Dvasinis augimas gali tapti pabėgimu nuo gyvenimo

Kartais žmogus pasineria į dvasines praktikas ne todėl, kad nori giliau susitikti su savimi, o todėl, kad susitikti su savimi pernelyg skauda. Tada daug lengviau kalbėti apie karmą nei pripažinti, kad pyksti ant motinos. Lengviau medituoti apie besąlyginę meilę nei pasakyti partneriui, kad santykiuose esi nelaimingas. Lengviau aiškintis praėjusių gyvenimų ryšius nei pagaliau nustatyti ribą šiame gyvenime.

Psichologijoje tam vartojama sąvoka „spiritual bypassing“ – dvasinių idėjų ar praktikų naudojimas siekiant išvengti neišspręstų emocinių problemų, psichologinių žaizdų ar nepatogios tikrovės.

Iš šalies žmogus gali atrodyti labai ramus. Tačiau kartais tai ne ramybė, o labai gerai išmoktas būdas nejausti.

Tikras vidinis darbas ne visada atrodo dvasingai. Kartais jis atrodo kaip sunkus pokalbis. Kartais – kaip verkimas. Kartais – kaip pripažinimas „aš pavydžiu“, „aš bijau“, „aš suklydau“, „aš nežinau“.

Ir galbūt būtent žodžiai „aš nežinau“ yra vieni dvasingiausių, kuriuos galime ištarti.

Kuo daugiau supranti, tuo mažiau norisi teisti?

Tikras augimas dažnai atneša ne daugiau atsakymų, o daugiau nuolankumo. Kuo daugiau pažįstame save, tuo aiškiau matome, kiek daug mumyse pačiuose prieštaravimų, aklųjų zonų ir dalykų, kurių dar nesuprantame. O supratus savo sudėtingumą tampa sunkiau per penkias minutes paaiškinti svetimą gyvenimą.

Gal todėl žmogaus dvasinį augimą verta matuoti ne tuo, kiek terminų jis išmoko, kiek praktikų atliko ar kokias energijas jaučia. Daug įdomesni klausimai yra paprastesni: ar šalia jo galima būti savimi? Ar galima su juo nesutikti? Ar jis geba atsiprašyti? Ar gali pasakyti „nežinau“? Ar išklauso žmogų nebandydamas jo pataisyti? Ar jo dvasingume yra vietos humorui, abejonėms, netobulumui ir paprastam žmogiškumui?

Nes galima valandų valandas medituoti apie besąlyginę meilę ir labai sąlygiškai mylėti šalia esantį žmogų.

Galbūt tikrasis dvasingumas yra daug paprastesnis

Galbūt dvasinis augimas prasideda ne tada, kai atrandame atsakymus į visus gyvenimo klausimus, o tada, kai nustojame manyti, kad privalome juos turėti.

Kai galime turėti savo tiesą ir nepadaryti jos privaloma kitam. Kai galime matyti žmogų renkantis kitaip ir nejausti pareigos jo „pažadinti“. Kai išgirdę svetimą skausmą pirmiausia neieškome jo karmoje padarytos klaidos, o paklausiame: „Kaip galiu tau padėti?“ Kai nebeskirstome žmonių į pabudusius ir miegančius, aukštų ir žemų vibracijų, sąmoningus ir nesąmoningus.

Galbūt augdami mes ne kylame aukščiau kitų. Galbūt tiesiog vis giliau grįžtame į save.

Ir jeigu po daugybės metų saviugdos žmogus tapo truputį švelnesnis, mažiau kategoriškas, lengviau priima kitoniškumą, rečiau dalija neprašytus patarimus ir dažniau sugeba pasakyti „aš galiu klysti“, galbūt tai ir yra vienas gražiausių ženklų, kad visas tas kelias buvo ne veltui.

Nes tikrasis augimas turbūt turėtų ne padėti mums pasijusti aukščiau kitų, o vis rečiau norėti ten stovėti.