°C
      2024 06 17 Pirmadienis

      Antanina Strumilienė: Paskutinės vyšnios

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Antanina Strumilienė
      2023-07-23 15:00:00

      Kai Birutei gimė dukra, dar tais laikais, - ją aplankyti atėjo teta Vanda - tų laikų madistė ir gražuolė.

      Vanda vaikų neturėjo. Ji atnešė Birutei dėžutę prisirpusių vyšnių. "Galima galima, kol dar nemaitini", - pasakė seselė.

      Birutė - tik ką pagimdžiusi mama, - buvo labai alkana ir jau ruošėsi valgyti vyšnias, o teta Vanda liūdnai nusišypsojo ir tarė:
      - Valgyk, vaikeli, valgyk, nes tai Tavo paskutinės vyšnios.
      - Ką Jūs, Vandute? Baigsiu maitinti, po kokių kelių mėnesių, ir vėl bus galima, - linksmai atsakė Birutė.
      - Ne tame reikalas, - tarė Vanda, - Dabar Tu - mama. Kiekvieną skaniausią kąsnelį, kurį tik turėsi, Tu valgysi ne pati, o atiduosi savo vaikui. Tikrai atiduosi.


      Birutė šią istoriją vieną kartą papasakojo savo dukrai, kai ji užaugo ir laukėsi. Dabar ji motinos žodžius prisimena kiekvieną kartą, kai tik kur nors pamato pranokusias vyšnias.

      Ir tikrai, ji prisimena, kad jos mama visada nešdavo jai pirmąsias uogas, net jeigu jos būdavo labai brangios arba jei kas nors ją pavaišindavo.
      O jeigu mama būdavo kokiame baliuje, ji visada įsukusi į servetėlę, dukrytei ką nors parnešdavo: saldainį, pyragėlį, deficitinį persiką, marmeladinį sausainį ar šiaip kažką kramtomo.

      - Man kąsnis į burną nelenda, jei žinau, kad tokio skanumyno negali paragauti mano vaikas, - aiškino ji.
      - Birutės dukra savo vaikams pirko viską, ko ji pati neturėjo vaikystėje: knygutes, žaislus. Ji vedžiojosi dukrą po parodas, kai mažylei buvo vos ketveri metukai. Vežėsi ją prie jūros. Jai buvo Dzin, kad lapkritis ir kad traukinyje tik viena laisva vieta. Ji ją žadindavo naktimis, kad parodytų, kokios gražios danguje žvaigždės.
      Artimieji tai vadino "paskutinių vyšnių sindromu".
      Tas Sindromas baisus, bet kartu - nuostabus.



      Nuostabus todėl, kad jis leidžia auginti pačius laimingiausius pasaulyje vaikus. Jis pripildytas begalinės meilės jausmo, kad atrodo širdis suduš į gabalus.
      O baisus todėl, kad Tavo, tik Tavo vyšnios, liko tolimoje praeityje, o širdis - niekada ne vietoje. Tu bijai per mažai vaikui paduoti, ne tą jam padovanoti, nespėti kartu su vaiku pasidžiaugti, nesuspėti paimti jį ant rankų, panešioti, nušluostyti jam ašarą, nuraminti.
      Belieka dievinti supratingąją tetą Vandą, kuri atvažiuodamas visada atveždavo dvi vyšnių dėžutes: dukrai ir mamai.
      - Vaikas turi turėti sveiką ir laimingą mamą, - sakydavo ji ir prižiūrėdavo, kad mama dukrytei į burną nesukištų jai pačiai skirtų vyšnių. Ir retkarčiais išleisdavo Birutę į koncertą "prasivėdinti", pasivaikščioti, pabūti gražuole.



      Neaišku, ar teta Vanda išgyveno dėl to, kad jai nebuvo lemta turėti vaikų, bet ji buvo teisi, kaip niekas kitas: kiekviena mama, nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, turi neišbarstyti savojo džiaugsmo, kurio pati Vanda, beje, su niekuo nesidalina. Mama privalo džiaugtis gyvenimu, nes vaikai - viską turi. O jeigu kol kas ir neturi - ateis laikas - turės.
      Kiekviena mama, išgyvenanti "paskutinių vyšnių sindromą", privalo bent kartą metuose nusipirkti ledų SAU, ir juos ramiai viena suvalgyti, negalvodama apie tai, kad "o, Dieve, taigi mano vaikas dabar jų neturi".
      Kiekviena mama bent kartą metuose privalo be sąžinės graužimo išvažiuoti paatostogauti be vaikų. Turi pati viena pasivaikščioti po parką, pasisupti karuselėje, pasigėrėti gulbių pulkais Nemune, jei tą daryti ją apėmė noras, - ne dėl kompanijos ir ne dėl vaikų.
      Vaikas privalo matyti sveiką, linksmą ir laimingą mamą.


      Skaityti komentarus