Jaunuoliai arkliais jodavo į vakarėlius.
Jeigu pas merginą vaikinas atjodavo žirgu, tokio kavalieriaus šansai gerokai išaugdavo.
Tai lygiai tas pats, lyg šiandien gera mašina pas merginą atvažiavus.
Aišku, vaikinai turėdavo problemų dėl tėvų nenoro duoti sūnui arklį nujoti į šokius - kad "nenujodytų".
Arklys pagrinde buvo reikalingas darbui.

Žirgams niekada netrūkdavo išskirtinio dėmesio.

Arklys nuo seno buvo žmogaus socialinio statuso simbolis, nepamainomas pagalbininkas karyboje, galiausiai, jis nunešdavo savo raitelį į pomirtinį pasaulį.

Legendos ir metraščiai pasakoja, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas Anapilin buvo išlydėtas iškilmingai sudeginant jį kartu su 18 žirgų.

Ilgą laiką vyrų elitas buvo laidojamas sykiu su žirgais.

Į žirgą buvo žiūrima ir kaip į komunikacijos priemonę.
Protėvių pritarimą, prielankumą ir užtarimą galėjo atlikti žirgas.
Su laiku tie požiūriai keitėsi.

Arklį iš klampynės ištrauksi - pavėžės, o žmogų - pastūmės.

Arklio, kuris veža, botagu neliesk.

Arklį pažinsi kelionėj, žmogų - bėdoj.

Lietuvių meilė žirgui - amžina.

Ant jauno arklio tinka senesnis raitelis.

Nepakaustęs arklio, ant ledo nejok.

Arklys turi šeimininką, ir niekas jo nė pirštu nepalies.

Bepigu greitai važiuoti svetimais arkliais.

Dar arklio neturi, o jau pavalkus matuoja.

Viskas baigėsi gerai: ir arklys pastipo, ir šienas baigėsi.

Susigėdo, kaip kumelė, vežimą išvertus.

Arklys negali atsukti laiko atgal, bet sustabdyti gali.

Nebūtinai laikant arklį šalia turi būti balnas arba plūgas.

Žmonės tokie jau yra - jie įpratę arklį išnaudoti.

Lietuvių tautos meilė žirgams išlikusi nuo seno. Geras ūkininkas arklio "ant saulės" nepalieka.
Arklys visada bus pavėsyje, kur žolės daugiau.
Arkliui visada buvo rodoma didesnė pagarba nei kitiems gyvuliams.