°C
      2024 03 19 Antradienis

      Antanina Strumilienė: Viską gyvenimas mums dovanoja nemokamai

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Antanina Strumilienė
      2022-09-21 13:00:00

      Viską gyvenimas mums dovanoja nemokamai: rankas, kojas, apgamėlius, veidą ir kūną, begalinę meilę, motiną, tėvą, močiutę, senelį, saulę, vėją, dangaus žydrynę ir žvaigždes, pavasarius, žiemas ir rudeninio džiaugsmo audras.

      Dovanoja emocijas, jausmus ir protą, rytinę aušrą, bangų šlamesį - viską iš karto.
      Ir nori jis tik vieno - kad visame tame mes rastume savo vietą.
      Kad tuo mes džiaugtumės iki senatvės, iki paskutinės dienos, iki žilo plauko, iki nuovargio kojose.


      Kad laikytume mylimo žmogaus ranką savojoje, o bėgant metams "Myliu" taptų vis brangesnis.
      Kad įveiktume visas kliūtis, o laimė taptų didžiausia padėka, paminklu ir apdovanojimu.
      Tegul šį rudens rytą kartu su saulės spinduliais pabunda ir Jūsų gera nuotaika, tegul mintys prisipildo pozityvu, o Jus tegul lydi ilgas gyvenimas, stipri sveikata ir didelė sėkmė.
      Gyvensime…
      Nepaisydami Fortūnos kaprizų, nežiūrėdami į daktarų diagnozes, neklausydami išminčių pranašysčių, ginčysimės su likimu ir retkarčiais pabandysime įrodyti Dievui, kad jis - neteisus.
      Gyvensime…



      Neleisdami sau prarasti vilties, juk, kaip sako patikimos prognozės, vasara ir vėl ateis, o žiema bus švelni ir be sniego.
      Gyvensime…
      Parašysim dar ne vieną gražų eilėraštį apie tikrą meilę, apie svajingus sapnus, sudėsim jausmų daugtaškius, jei kartais žodžių pritrūktų…
      O jei pritrūks jausmų - gelbės žvilgsnis.
      Gyvensime…
      Kiekvieną dieną, lyg trampliną įveiksime kliūtis ir baimes, išmoksime saugoti, gerbti, vertinti ir branginti tai, ką branginti verta.
      Atleisime, mylėsime, šypsosimės ir toliau gyvensime. O kai pasibels į duris žiema - kartu su ja gersime arbatą su vilčių prieskoniu, prisimindami šermukšnių šokį, ir tai, ko pamiršti neįmanoma. Gyvensime…
      Tebus graži kiekviena gyvenimo akimirka. Tegul Aukščiausiasis apsaugos mus nuo nelaimių ir niekada nepaleis mūsų rankų iš savo delnų.
      Tegul kiekviena aušra bus šviesi, rami ir viltinga.
      Tegul kelias į išsipildymą bus pats trumpiausias.
      Gyvensime…


      Žadinsime kiekviename žmoguje norą gyventi.
      Apkabinsime vieni kitus - kad nepasimestume, kad amžinai tame glėbyje ir pasiliktume, kad sapnais pagražintume kasdienybę. Pasiliksime vieni kitų mintyse, širdyse ir sielose.
      Gyvensime…
      Ilgėsimės vieni kitų bemiegę naktį, ankstų rytą, virdami kavą, užsimesdami striukę, glostydami vaiko galvelę…
      Ieškosime vieni kitų, ilgai ieškosime, minioje žmonių, tuščiuose koridoriuose, praeivių veiduose…
      Šauksime vieni kitus, ilgai šauksime, laukdami namuose, stotyje, mašinoje, kavinėje, kine, kviesdami į apkabinimų nelaisvę, slėpdami ašaras ir neviltį…
      Atleisime, daug kam atleisime, o atleidę - apkabinsime, įsileisime ir sušildysime…
      Mylėsime, kaip niekas kitas žemėje. Mylėsime tuos, kurie verti mūsų meilės. Paimsime juos už rankos ir vesimės lyg vaikus, kad jie būtų laimingi…
      Gyvensime…



      Ir tikėsime. Abipusė meilė - ne pasaka. Tik didelė retenybė. Aukščiausiasis ne vieną šimtą, o gal tūkstantį metų piešia mūsų sielų paveikslą, kad galų gale atsirastų dvi panašios "kombinacijos", kurios atitinka ir susitinka. O jei kartais?.. Na, žinote, kaip kartais būna - jei beldžiatės į žmogaus sielos duris ir Jums neatidaro - reiškia, - tai ne Jūsų durys.
      Gyvensime…
      Dėkosime: saulei - už jos dėmesį, žvaigždėms - už svajingą spindesį, draugams - už patikimą petį ir supratimą, močiutei - už karštą pyragą, giriai - už ramią jos vargonų muziką, žemei - už atleidimą, laužui - už kaitrą ir šilumą, upei - už bangų šlamesį, rudeniui - už spalvas, dangui - už milijoną žvaigždžių, artimiesiems - už meilę…
      Gyvensime…

      Skaityti komentarus