Būti savimi nereiškia visada elgtis taip pat

Autentiškumas – tai gebėjimas gyventi neprarandant ryšio su savo vertybėmis, jausmais ir poreikiais. Tai drąsa turėti savo nuomonę, pomėgius, gyvenimo būdą, net jeigu jie ne visada sutampa su partnerio pasirinkimais.

Pavyzdžiui, vienas žmogus mėgsta aktyvų socialinį gyvenimą, o kitas geriausiai jaučiasi leisdamas laiką namuose. Vienam reikia daugiau artumo ir bendravimo, kitam – daugiau asmeninės erdvės. Tokie skirtumai savaime nėra problema, ir nė vienas neprivalo atsisakyti savo prigimties vien tam, kad būtų patogesnis kitam.

Tačiau visai kas kita, kai žmogus sako: „Aš toks esu, nesitikėk, kad pasikeisiu“, kalbėdamas apie nuolatinį šiurkštumą, nepagarbą, pažadų nesilaikymą ar nenorą prisiimti atsakomybės.

Mūsų charakterio savybės nėra tas pats, kas mūsų elgesio įpročiai. Galime būti impulsyvūs, bet mokytis neįžeidinėti supykę. Galime būti uždari, bet mokytis kalbėti apie savo jausmus. Galime mėgti laisvę, bet kartu gerbti susitarimus su žmogumi, su kuriuo kuriame bendrą gyvenimą.

Kai „priimk mane tokį“ tampa atsakomybės perkėlimu

Įsivaizduokime porą, kurioje vienas partneris nuolat vėluoja, nesilaiko susitarimų ar grubiai kalba konflikto metu. Kitam tai kelia skausmą ir nepasitikėjimą, todėl jis prašo bent šiek tiek daugiau dėmesio ir pagarbos.

Tačiau atsakymas visada tas pats: „Tu žinojai, koks aš esu. Jeigu mane myli, neturėtum bandyti pakeisti.“

Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip savęs gynimas. Tačiau iš tiesų tokia pozicija kartais reiškia: „Aš nenoriu nieko keisti, todėl tu turi prisitaikyti prie mano elgesio.“

Tokiu atveju atsakomybė už santykių kokybę perkeliama vienam žmogui. Vienas gali elgtis kaip įpratęs, o kitas turi suprasti, atleisti, prisitaikyti ir vis mažinti savo lūkesčius.

Ilgainiui toks santykių modelis tampa nelygiavertis. Juk priimti žmogų tokį, koks jis yra, nereiškia sutikti su bet kokiu jo elgesiu.

Kompromisas ar savęs išdavystė?

Santykiuose kompromisai neišvengiami. Du skirtingi žmonės negali visada norėti to paties, vienodai mąstyti ar turėti tokių pačių poreikių. Tačiau svarbu atskirti sveiką prisitaikymą nuo nuolatinio savęs atsisakymo.

Kompromisas atsiranda tada, kai abu žmonės ieško sprendimo, kuriame būtų vietos abiejų poreikiams. Pavyzdžiui, vienas nori daugiau laiko leisti kartu, o kitam svarbus asmeninis laikas. Jie gali susitarti dėl bendrų vakarų ir kartu išsaugoti erdvės individualiems pomėgiams.

Savęs išdavystė prasideda tada, kai vienas žmogus nuolat nutyli savo jausmus, atsisako svarbių poreikių ar vertybių vien todėl, kad bijo prarasti santykius. Jis nebenori konfliktuoti, todėl vis dažniau sako „gerai“, nors viduje jaučia visai ką kita.

Yra paprastas klausimas, padedantis atpažinti šį skirtumą: ar prisitaikydamas prie partnerio vis dar jaučiuosi savimi?

Jeigu kompromisai abipusiai, jie dažniausiai stiprina santykius. Tačiau jeigu po kiekvieno susitarimo vienas jaučiasi vis mažiau svarbus, vis mažiau girdimas ir vis labiau nutolęs nuo savęs, verta susimąstyti, ar tai vis dar kompromisas.

Ar meilė turėtų mus keisti?

Kartais girdime, kad tikra meilė nieko nereikalauja ir žmogų reikia priimti besąlygiškai. Tačiau suaugusių žmonių santykiuose besąlygiškas žmogaus vertės pripažinimas nėra tas pats, kas besąlygiškas sutikimas su jo elgesiu.

Mylėti žmogų nereiškia niekada jam nepasakyti, kad jo žodžiai ar veiksmai mus skaudina. Lygiai taip pat būti mylimam nereiškia turėti teisę nesistengti dėl santykių.

Iš tiesų artimi santykiai mus neišvengiamai keičia. Mokomės išgirsti kitą, atpažinti savo reakcijas, kalbėtis apie sunkumus, atsiprašyti ir kartais atsisakyti įpročių, kurie trukdo kurti artumą.

Tačiau svarbu, iš kur kyla noras keistis. Viena yra keisti savo elgesį todėl, kad suprantame jo poveikį mylimam žmogui ir patys norime kurti brandesnius santykius. Visai kas kita – nuolat save slopinti, kad tik partneris nesupyktų, neatstumtų ar nepaliktų.

Sveiki santykiai skatina mus augti, bet neturėtų reikalauti tapti kitu žmogumi.

Kai žmonės tiesiog netinka vienas kitam

Ne visus santykių sunkumus galima išspręsti kompromisais. Kartais žmonių vertybės, gyvenimo tikslai ar artumo poreikiai iš tiesų labai skiriasi.

Vienas svajoja apie šeimą ir vaikus, o kitas jų nenori. Vienam svarbus nuolatinis emocinis bendravimas, kitam priimtinesni santykiai, kuriuose kiekvienas gyvena gana savarankiškai. Vienas nori kurti bendrą ateitį, o kitas vengia ilgalaikių įsipareigojimų.

Tokiose situacijose klausimas nebūtinai yra, kuris iš jų teisus. Kartais abu turi teisę norėti skirtingų dalykų, tačiau tai dar nereiškia, kad jie gali būti laimingi kartu.

Bandymas bet kokia kaina pakeisti partnerį gali tapti toks pat žalingas kaip ir nuolatinis savęs atsisakymas dėl jo. Todėl kartais brandžiausias sprendimas – ne dar labiau stengtis vienam kitą perauklėti, o sąžiningai pripažinti esminius nesuderinamumus.

Kaip suprasti, kada verta keistis?

Galbūt pirmiausia reikėtų savęs paklausti, ką iš tiesų ginu sakydamas „aš toks esu“. Ar tai mano vertybės, asmenybė, svarbūs poreikiai? O gal tiesiog įprotis, kurio nenoriu atsisakyti, nes taip patogiau?

Taip pat verta išgirsti, ko iš mūsų prašo partneris. Ar jis nori, kad atsisakytume draugų, pomėgių, savo nuomonės ir taptume jam patogūs? O gal prašo elementarios pagarbos, patikimumo, dėmesio ir gebėjimo kalbėtis?

Ne kiekvienas partnerio prašymas yra bandymas mus pakeisti. Kartais tai kvietimas pastebėti, kaip mūsų elgesys veikia kitą žmogų. Tačiau ir ne kiekvienas reikalavimas prisitaikyti yra pagrįstas vien todėl, kad išsakomas meilės vardu.

Svarbiausia, kad santykiuose būtų vietos abiejų žmonių poreikiams, o pokyčiai nekiltų vien iš baimės prarasti meilę.

Būti savimi ir būti kartu

Galbūt vienas didžiausių santykių iššūkių yra išmokti išsaugoti savo individualumą ir kartu suprasti, kad mūsų pasirinkimai veikia kitą žmogų.

Brandūs santykiai nereikalauja atsisakyti savęs, tačiau jie taip pat nesuteikia teisės nepaisyti partnerio jausmų. Juose galima būti skirtingiems, nesutikti, turėti savų poreikių ir vis tiek ieškoti būdų, kaip kurti bendrą gyvenimą.

Todėl kartais verta pakeisti klausimą „Kodėl turėčiau dėl tavęs keistis?“ kitu: „Ką galėčiau daryti kitaip, kad mūsų santykiuose abiem būtų gera?“

Nes tikrasis autentiškumas nėra užsispyręs laikymasis visko, prie ko esame įpratę. Tai gebėjimas išlikti savimi net tada, kai augame ir keičiamės.

O meilė galbūt ir yra ta erdvė, kurioje neprivalome tapti kitais žmonėmis, bet galime tapti brandesnėmis savo pačių versijomis.