Kodėl žmonės eina pas būrėjas? Iš kvailumo? Galbūt. Neturi ką veikti? Galbūt. Negali apsispręsti? Galbūt. Ieško pagalbos? Tikriausiai. Ko gero, kad ir kiek priežasčių išvardytumėm, jos visos bus teisingos, bet spėlioti – užteks. Šiandien Raganės Mistikos, su kuria susipažinote pirmoje nekasdienių pokalbių dalyje, paklausiu, kokios tos tikrosios priežastys, kokie žmonės kreipiasi į ją, o kokių ezoterikė net nepriima arba po konsultacijos paprašo daugiau nebeateiti.
Kokie žmonės ir dėl kokių problemų kreipiasi pas tave?
Kai pradėjau dirbti, daugelis ėjo tiesiog iš smalsumo. Vyrai ėjo pas jauną gražią moterį: įdomu, ką ji gali papasakoti? O gal dar ir telefono numerį gausiu. (Juokiasi.) Moterys pasmalsauti ateidavo vedinos pavydo. Smalsumas, kvailumas, neturėjimas ką veikti – iš pradžių tai buvo dažniausios priežastys, tada nusprendžiau nepriimti tokių žmonių. Intuicija visada pakužda ko žmogus ateina. Nenoriu ir neturiu laiko spręsti buitinių problemų ar tenkinti smalsumo. Noriu savo laiką investuoti žmogui, kuriam tikrai galiu padėti ir kuriam iš tikrųjų reikalinga pagalba.
Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai žmogus ateina tiesiog norėdamas tave patikrinti, tikėdamasis „prigauti“?
Kartais pasitaiko. Ateina žmogus, kurio tikslas – mane apgauti, „prigauti“, jis žiūri man į akis ir meluoja, pasakoja sukurtas istorijas. Tokiais atvejais dažnai pabrėžiu: jei sukūrei situaciją, gausi šio sukurto serialo tęsinį, žinosi, kas vyks toliau. Bet esmė čia visai kita – tas žmogus, po kurio laiko pats visai to nenorėdamas realiame gyvenime susikurs tokią situaciją. Jam būtent tai ir nutiks, ką man melavo. Tokie žmonės pas mane susimoka daug. Man nėra gėda paimti didelius pinigus už žmogaus sukurtą situaciją. Jeigu jam patogu meluoti – gerai, pirmiausia jis susimokės man pinigais, vėliau už melą savo kainą pateiks gyvenimas.
Egoistiški prašymai – dažni?
Prašymai dažni, bet jie ir lieka tik prašymais, mano taisyklė – nenaudoju nieko prieš žmogaus valią. Pavyzdžiui, prašo: padaryk, kad jis paliktų savo šeimą, mylėtų ir būtų tik su manimi. Niekada to nedarau, neketinu ir niekam nerekomenduoju. Tai būtų įsikišimas į žmogaus laisvą valią, o tai gyvenime gali atnešti labai daug skaudulių: net iki septynių kartų gali kartotis nesėkmės, pavyzdžiui, negimti vaikai, mirti labai jauni žmonės ir pan. Pasekmės labai skaudžios. Žmogus, užvaldytas emocijos, apie pasekmes dažniausiai išvis negalvoja, jis mato tik save: „man reikia, aš noriu“.
Kokių žmonių išvis nepriimi?
Besilaukiančių moterų. Jei moteris ateina dar nežinodama, kad laukiasi, pajauti, jog atėjo dvi energijos vietoj vienos, tada paprašau, kad ateitų, kai pagimdys. Kodėl? Nes galiu pakenkti. Darbas vyksta su energetika, kai vaikutis visai mažytis, tai yra be galo jautru, galiu net pati to nesuprasdama pajudinti dar negimusio vaiko energijos lauką. Be to, jei tokią moterį privalėčiau įspėti, kad jai kažkas nutiks, jaudulys gali sukelti persileidimą. Pateisinu tik tuos atvejus, kai vaikas įsčiose jau sergantis, kai ateina moteris klausti, kaip išgelbėti nėštumą. Tada reikia dirbti su šventinta atributika, šventintomis kortomis – taip, tai yra realu ir įmanoma. Arba, kai vaikas įsčiose nesivysto, tada reikia statyti moterį ant kojų, kad atėjus liūdniausiam gyvenimo momentui, ji neprarastų noro gyventi, žinoma, tokiais atvejais rekomenduoju ir psichologą.
Nepriimu tų, kurie mano, jog žino viską. Nepriimu juodųjų magų, taip jie patys dažniausiai save vadina, pavyzdžiui, satanistai. Jei juos reikėtų apibūdinti spalva, tai būtų labai purvina pilka. Jie suvokia, kad gyvena beprotiškai neteisingą gyvenimą ir dar įtraukia kitus niekuo dėtus žmones, tarp jų ir vaikus, nepilnamečius, nenoriu būti prie to prisidėjusi. Kenkti žmogui negalima, pašaukimas – padėti, mano pareiga rasti priemones ir būdus, kaip tai padaryti.
Kokių žmonių paprašai, kad jie daugiau nebeateitų?
Kai žmogus prisiverda sau labai daug košės, pavyzdžiui, toleruoja alkoholizmą, vieną kartą pasakau, kaip tai išspręsti, antrą kartą pakartoju, bet jis daro tą patį. Tas žmogus žino: darysiu ką noriu, ateisiu, sumokėsiu pinigus ir vėl pasakys, ką daryti, vėl išspręs problemą ir viskas bus gerai. Tokių žmonių paprašau, kad jie daugiau neateitų, nes tai tiesiog nenoras prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Privalome prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o vėliau – pasekmes, kurias tam tikri sprendimai ir pasirinkimai atnešė. Kartais ateina žmogus ir sako: pasakyk, kaip man toliau gyventi. Aš to negaliu. Kortos nėra nuosprendis, kurio šventai privalu laikytis, jos neuždaro, nesuspaudžia, nenuteisia ir nepalieka nežinomybėje, jos parodo vieną iš daugybės galimybių. O kuriuo keliu pasukti, rinktis tenka žmogui.
Ar tenka žmogui šiek tiek pameluoti, t. y. ką nors pasakyti sutirštinus spalvas, kad jis geriau tave išgirstų?
Kartais tenka specialiai sukrėsti žmogų, kad jis prabustų. Pavyzdžiui, jei žmogus plaukia pasroviui ir net neatlieka savo funkcijos gyvenime. Yra lengvabūdžių žmonių, kurie, pavyzdžiui, turi vieną partnerę, bet dar nori turėti aštuonias. Tada stipriai supurtai ir pasakai, kad vieną dieną jis liks vienas, ligotas, be to, dar ir jo giminę lydės skaudžios pasekmės. Taip darau paprasčiausiai dėl to, kad žmogus prabustų ir nekankintų kitų. Bet tai nėra melas, vieną diena tai taps neišvengiama. Be abejo, išvardiju visas galimybes, bet nebūtinai visos bėdos ta nelaimėlį ištiks.
Skaityti komentarus