Viename miestelyje daugybę metų dirbo senas laikrodininkas. Kartą vyras atnešė jam seną kišeninį laikrodį, kurį Meistras apžiūrėjo ir pasakė, kad pataisyti galima, tačiau remontas kainuos kone brangiau, nei naujas laikrodis.
Vyras jau ketino jį pasiimti, kai prieš išeisamas užsiminė, kad laikrodis priklausė jo tėvui, mirusiam prieš dvidešimt metų.
Laikrodininkas grąžino jam laikrodį.
– Jums nereikia veikiančio laikrodžio, jums reikia prisiminimo apie tėvą.
Po kelių dienų vyras sugrįžo.
– Vis dėlto pataisykite. Parodžiau jį savo sūnui ir pirmą kartą ilgai pasakojau apie jo senelį. Baigęs pasakoti išgirdau tik vieną klausimą: „Tėti, o šitas laikrodis dar kada nors eis?“
Laikrodininkas nusišypsojo ir paėmė laikrodį.
– Dabar jau verta jį taisyti. Vakar jis dar saugojo praeitį, o šiandien jau priklauso ateičiai.
Daiktai tampa vertingu palikimu tik tada, kai kartu su jais perduodame istoriją, nes tikrasis ryšys tarp kartų gyvena ne daiktuose, o atmintyje, kurią su jais perduodame vieni kitiems.
Gražaus pirmojo rudens savaitgalio!
Skaityti komentarus