Savęs išdavystė dažnai atrodo kaip gerumas

Paradoksalu, tačiau save išduodantis žmogus aplinkiniams neretai atrodo nuostabus. Jis supratingas, kantrus, paslaugus, nekonfliktiškas, juo galima pasikliauti. Jis padės, pavaduos, išklausys, prisitaikys, dažnai pirmiausia pagalvos apie kitus ir tik paskui apie save. Problema prasideda ne tada, kai padedame kitam ar dėl jo kažko atsisakome, o tada, kai nuolat tai darome savo sąskaita ir net nebepastebime, kad mūsų pačių poreikiai visada atsiduria sąrašo gale.

Žmogus gali taip bijoti atstūmimo, konflikto ar kito žmogaus nusivylimo, kad pradeda sistemingai nustumti savo poreikius į šalį. Iš šalies toks elgesys gali atrodyti kaip gerumas, pasiaukojimas ar gebėjimas kurti taiką, tačiau ilgainiui jis gali atnešti visai kitokius vaisius – išsekimą, nepasitenkinimą, užslėptą pyktį ir vis sunkesnį suvokimą, ko pats žmogus iš tikrųjų nori.

„Man nesvarbu“ – nors iš tikrųjų svarbu

Savęs išdavystė turi daugybę veidų, o vienas dažniausių – nuolatinis savo jausmų ir norų sumenkinimas. „Man nesvarbu, rinkis tu“, „Nieko tokio“, „Aš suprantu“, „Prisitaikysiu“, „Nenoriu kelti problemų“ – šios frazės savaime nėra blogos ir kartais jas sakome visiškai nuoširdžiai. Tačiau jeigu jos tampa nuolatiniu gyvenimo būdu, verta paklausti savęs, ar tikrai mums nesvarbu. Galbūt tiesiog kažkada išmokome manyti, kad kito žmogaus norai, emocijos ir patogumas yra svarbesni už mūsų.

Save išduodame tada, kai jaučiame viena, tačiau sau liepiame jausti kita. Kai mums skaudu, bet įtikinėjame save, kad „per jautriai reaguojame“, kai esame pavargę, tačiau sakome, kad reikia dar truputį pakentėti, kai nenorime, bet sutinkame. Taip pat ir tada, kai kažkas peržengia mūsų ribas, o mes pirmiausia bandome suprasti ir pateisinti kitą žmogų, užuot bent trumpam sustoję ir išgirdę save.

Kai liekame ten, iš kur jau seniai norime išeiti

Save galima išduoti ne tik santykiuose. Galima daugybę metų dirbti darbą, kuris seniai nebeteikia nei džiaugsmo, nei prasmės, vien todėl, kad atlyginimas neblogas ir keisti kažką baisu. Galima gyventi gyvenimą, kurį kadaise pasirinkome, nors dabartiniam mums jis jau seniai nebetinka. Galima palaikyti draugystes vien iš pareigos, rinktis profesiją dėl tėvų lūkesčių, atsisakyti svajonės todėl, kad aplinkiniai jos nesupranta, arba likti santykiuose vien todėl, kad jau investuota daug metų.

Kartais net nereikia žmogaus, kuris mus ribotų, nes ilgainiui puikiai išmokstame tai daryti patys. Pasakome sau, kad tokių metų pradėti iš naujo jau per vėlu, kad negalima nuvilti šeimos, kad galbūt per daug norime arba tiesiog privalome džiaugtis tuo, ką turime. Gyvename toliau ir iš pirmo žvilgsnio lyg nieko blogo nevyksta, tačiau kažkur pakeliui pastebime, kad vis mažiau kuo džiaugiamės.

Kūnas kartais supranta anksčiau už protą

Protas turi nuostabų gebėjimą viską paaiškinti. Galime sau labai logiškai įrodyti, kodėl privalome likti, kentėti, prisitaikyti ar dar palaukti. Galime surasti dešimt argumentų, kodėl kitas žmogus pasielgė būtent taip, kodėl dabar netinkamas metas keisti darbą ar kodėl mūsų norai turėtų palaukti. Tačiau emocijos ir kūnas ne visada taip lengvai sutinka su mūsų argumentais.

Todėl kartais verta ne dar daugiau galvoti, o pastebėti, kaip jaučiamės. Koks jausmas lieka po bendravimo su tam tikru žmogumi – lengvumas ar išsekimas? Kaip jaučiamės sekmadienio vakarą pagalvoję apie pirmadienio darbą? Ar yra žmonių, prieš susitikdami su kuriais mintyse repetuojame kiekvieną sakinį ir stebime jų nuotaiką, kad tik nepasakytume ko nors „ne taip“? Ar būna situacijų, kai išoriškai šypsomės, tačiau viduje jaučiame įtampą ir norą kuo greičiau pasitraukti?

Nuolatinis prisitaikymas gali tapti toks įprastas, kad žmogus jo net nebepastebi. Todėl paprastas klausimas „Kaip aš jaučiuosi šioje situacijoje?“ kartais pasako gerokai daugiau nei ilgas bandymas viską racionaliai paaiškinti.

Kodėl taip sunku pasirinkti save?

Daugelis mūsų nuo mažens buvo mokomi būti geri, nesipykti, nusileisti, pagalvoti apie kitus, neįžeisti ir nepasirodyti egoistais. Tai savaime gražios vertybės, kol jos nereiškia, kad dėl kitų žmonių gerovės turime nuolat atsisakyti savęs. Jeigu žmogus labai stipriai įsisavino taisyklę, kad būti geram reiškia būti patogiam, suaugęs jis gali jausti kaltę net tada, kai daro visiškai normalų dalyką – nustato ribą.

Kai kuriems žmonėms toks prisitaikymas susiformuoja dar vaikystėje. Jeigu vaikas išmoksta, kad ramybė, artumas ar pritarimas priklauso nuo to, ar jis bus patogus, nekels problemų ir pateisins suaugusiųjų lūkesčius, vėliau jis gali automatiškai stebėti kitų žmonių nuotaikas ir stengtis jas reguliuoti. Tai, kas kadaise padėjo išsaugoti saugumo jausmą, suaugus gali tapti įpročiu, nebeleidžiančiu laisvai rinktis.

Todėl pasirinkti save iš pradžių gali būti labai nejauku. Žmogus pasako „ne“ ir jaučiasi kaltas, išsako savo nuomonę ir paskui ilgai galvoja, ar nebuvo per griežtas, nustoja nuolat gelbėti kitus ir staiga pasijunta egoistas. Tačiau kaltės jausmas nebūtinai reiškia, kad padarėme kažką blogo. Kartais jis tik parodo, kad šį kartą pasielgėme kitaip, nei buvome įpratę.

Kokia savęs išdavystės kaina?

Didžiausia savęs išdavystės kaina paprastai sumokama ne iš karto, ji kaupiasi metų metus. Iš pradžių atsisakome vieno nedidelio dalyko, paskui kito, vėliau net nebepastebime, kiek daug gyvenimo sprendimų priimame galvodami ne apie tai, ko norime patys, o apie tai, kaip sureaguos kiti. Galiausiai gali atsirasti labai keistas jausmas: lyg viskas gyvenime būtų savo vietose, tačiau pats žmogus jame – ne visai.

Yra darbas, santykiai, namai, pareigos, planai, gal net iš šalies viskas atrodo puikiai, tačiau kažkur dingo džiaugsmas. Jo vietoje atsirado nuovargis, susierzinimas, apatija ar pyktis žmonėms, dėl kurių tiek daug darėme. Ir čia slypi dar vienas paradoksas: nuolat aukodamiesi dėl santykių nebūtinai juos stipriname. Jeigu slepiame savo tikruosius jausmus ir poreikius vien tam, kad išvengtume konflikto, santykyje lieka vis mažiau tikrumo. Kitas žmogus net neturi galimybės pažinti mūsų tokių, kokie esame, jeigu jam nuolat rodome tik tą savo versiją, kurią, mūsų manymu, jis nori matyti.

Pasirinkti save nereiškia pasirinkti prieš kitą

Kalbant apie savęs pasirinkimą labai lengva nukrypti į kitą kraštutinumą ir nuspręsti, kad nuo šiol turime daryti tik tai, ko norime, o kiekvieną kompromisą laikyti savo ribų pažeidimu. Tačiau brandžiame santykyje kompromisai yra neišvengiami. Kartais sąmoningai atsisakome savo patogumo dėl mylimo žmogaus, vaikų, šeimos ar bendro tikslo ir tame nėra jokios savęs išdavystės.

Skirtumas slypi tame, iš kur kyla mūsų sprendimas. Viena yra suvokti: „Aš renkuosi tai padaryti dėl tavęs, nors galėčiau pasirinkti kitaip.“ Visai kas kita – jausti, kad privalau tai padaryti, nes kitaip žmogus supyks, nusivils, atstums, nubaus tylėjimu arba pradės laikyti mane blogu. Pirmuoju atveju mes sąmoningai renkamės, antruoju – savo pasirinkimo teisę tyliai atiduodame kitam.

Kaip pastebėti akimirką, kai save išduodame?

Pradėti galima nuo labai paprasto dalyko – kurį laiką stebėti situacijas, kuriose mūsų žodžiai nesutampa su tuo, ką jaučiame. Kai automatiškai norisi pasakyti „taip“, verta kelioms sekundėms sustoti ir paklausti savęs, ar iš tikrųjų to norime. Kai išsprūsta „man nesvarbu“, galima savęs paklausti, ką rinktumėmės, jeigu būtų visiškai saugu turėti savo norą. O kai po atsisakymo užplūsta kaltė, verta patikrinti, ar tikrai padarėme kažką blogo, ar tiesiog šį kartą nepadarėme taip, kaip iš mūsų tikėjosi.

Labai daug apie mūsų santykį su savimi gali pasakyti ir tai, ko bijome. Jeigu nutylime, ko bijome pasakę tiesą? Jeigu nuolat pateisiname žmogų, kurio elgesys mus žeidžia, gal verta trumpam nustoti aiškintis jo motyvus ir tiesiog pasižiūrėti, kaip su mumis elgiamasi? Jeigu metų metus atidėliojame savo norą, kas iš tiesų mus stabdo – realios aplinkybės ar baimė, kad pasirinkę save nuvilsime kitus?

Tokie klausimai nėra skirti tam, kad pradėtume kaltinti save už kiekvieną gyvenime padarytą kompromisą. Jie reikalingi tam, kad vėl pradėtume girdėti savo balsą.

Nuo savęs išdavystės – prie savęs pasirinkimo

Savęs pasirinkimas retai prasideda didvyrišku sprendimu viską mesti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Dažniausiai jis prasideda nuo mažų dalykų: neatsakyti iš karto, kai automatiškai norisi sutikti, paprašyti laiko pagalvoti, pasakyti savo nuomonę, nustoti teisintis dėl kiekvieno „ne“, leisti kitam žmogui nusivilti mūsų sprendimu ir neprisiimti atsakomybės už visas jo emocijas.

Galima pradėti nuo vienos paprastos taisyklės: prieš svarbesnį „taip“ pirmiausia savęs paklausti, ar šiuo pasirinkimu lieku ištikimas sau. Jeigu atsakymas yra „ne“, nebūtinai reikia tuoj pat viską griauti. Kartais užtenka pakeisti vieną susitarimą, pradėti vieną seniai atidėliotą pokalbį, nustatyti vieną ribą ar pagaliau sau pripažinti tai, ką seniai žinojome, bet nenorėjome girdėti.

Kai pradedame rinktis save, nebūtinai pasirenkame prieš kitus. Mes tiesiog nustojame kurti gyvenimą, kuriame visiems aplinkui yra vietos, išskyrus mus pačius. Juk su savimi teks praleisti visą gyvenimą, todėl galbūt viena svarbiausių ištikimybių, kurią verta išsaugoti, yra ištikimybė sau.