– Parašyk taip, kad jis visą gyvenimą prisimintų. Pasakyk, kad yra melagis, o apie jo suktybes sužinos visas miestas. Ir kad daugiau nenoriu jo matyti.

Raštininkas išklausė ir viską užrašė. Pirklys perskaitė, patenkintas linktelėjo ir ištiesė ranką pasiimti laiško.

– Palik iki ryto, – paprašė senolis. – Rytoj perskaitysiu dar kartą. Gal rasiu stipresnių žodžių.

Kitą rytą pirklys grįžo. Perskaitė vakarykštį atsakymą ir susiraukė.

– Apie visą miestą gal nereikia. Mūsų ginčas kitų neliečia. Ir melagiu nevadink. Parašyk, kad jis nesilaikė susitarimo.

Raštininkas perrašė.

– Dabar gerai. Duok, išsiųsiu.

– Palik dar vienai nakčiai. Noriu patikrinti, ar nieko nepraleidome.

Trečią rytą pirklys ilgai sėdėjo prie stalo.

– Žinai, parašyk tik tiek: „Gavau tavo laišką. Dėl kelių dalykų nesutinku. Ateik rytoj, pasikalbėsime.“

– O ką daryti su pirmuoju atsakymu? – paklausė raštininkas.

– Sudegink.

Senolis padavė jam pirmąjį lapą.

– Perskaityk paskutinį kartą. Kad žinotum, ką būtum išsiuntęs.

Šiandien tokių raštininkų beveik nebereikia. Patys parašome, patys išsiunčiame, dažnai dar nespėję perskaityti, ką parašėme.

Supykdė žinutė – atsakome. Užgavo komentaras – kertame atgal. O paskui vis grįžtame pažiūrėti, ar jau perskaitė, ar atsikirto ir ar kas nors mus palaikė.

Kitą rytą ginčo priežastis dažnai tebeatrodo rimta. Tik vakar išsiųsti žodžiai jau atrodo per stiprūs. Norėtume kelis išbraukti, vieną sakinį pasakyti kitaip. Bet žmogus juos jau perskaitė.

Todėl šį penktadienį linkiu vieno paprasto dalyko: jeigu labai norisi kam nors tuojau pat atsakyti, parašykite ir palikite iki ryto.

Rytoj galėsite išsiųsti. O gal apsidžiaugsite, kad vakar niekas to laiško negavo.

Gero visiems rudens vidurio savaitgalio!