– Mokytojau, kodėl aš tiek daug stengiuosi, aiškinu žmonėms, dalijuosi tuo, kuo tikiu, o jie vis tiek manęs nesupranta?

Mokytojas padavė jam tuščią molinį dubenį ir tarė:

– Padėk jį kiemo viduryje. Tegul prisipildo lietaus.

Mokinys paklausė. Tačiau tą dieną dangus buvo giedras. Vakarop jis grįžo prie mokytojo su tuo pačiu tuščiu dubeniu.

– Jis tuščias, – tarė mokinys. – Lietus taip ir neprasidėjo.

Mokytojas nusišypsojo.

– Ar kaltas dubuo?

– Ne.

– Ar kaltas kiemas?

– Irgi ne.

– Tuomet kas kaltas?

Mokinys ilgai tylėjo, kol pagaliau atsakė:

– Niekas. Tiesiog dar neatėjo lietaus metas.

Mokytojas linktelėjo.

– Štai ir atsakymas tau. Didžiausia žmogaus klaida – manyti, kad viskas turi įvykti tada, kai jis to nori. Kai kurios mintys, kaip ir lietus, ateina tik tada, kai joms ateina laikas. Jei dubuo liks savo vietoje, anksčiau ar vėliau jis prisipildys. Bet jei kas penkias minutes jį nešiosi iš vieno kampo į kitą, gali nesulaukti nė vieno lašo.

Kantrybė nėra laukimas. Kantrybė – tai gebėjimas išlikti savo vietoje tol, kol ateis tavo lietus.

Gražaus visiems karštojo birželio savaitgalio!