Turbūt kiekvienas esame sutikę žmonių, kuriems viskas atrodo blogai. Jie nuolat skundžiasi darbu, valdžia, kaimynais, oru, kainomis ar net savo artimaisiais. Atrodo, kad gyvenimas jiems nuolat siunčia naujas problemas, o sėkmė aplenkia iš tolo.
Kita vertus, yra žmonių, kurie net ir sudėtingose situacijose sugeba pamatyti kažką gero. Jie taip pat susiduria su iššūkiais, tačiau kažkodėl jų gyvenime daugiau ramybės, daugiau džiaugsmo ir daugiau galimybių.
Kodėl taip yra?
Nors gyvenimas nėra visiškai pavaldus mūsų mintims, tačiau mūsų požiūris į jį turi kur kas didesnę įtaką, nei dažnai manome.
Ne vieta kuria laimę
Kartais žmogus tiki, kad laimė slypi už kito kampo.
Atrodys, persikelsiu į kitą miestą – ir viskas pasikeis. Nusipirksiu naują automobilį – būsiu laimingesnis. Susirasiu kitą darbą ar kitą partnerį – pagaliau gyvenimas ims klostytis taip, kaip noriu.
Tačiau dažnai nutinka priešingai.
Nauja vieta po kurio laiko tampa tokia pat įprasta kaip senoji. Nauji daiktai nebedžiugina. Nauji santykiai ima kartoti senas problemas.
Priežastis paprasta – mes atsinešame save visur, kur einame.
Jeigu žmogaus viduje gyvena nuolatinis nepasitenkinimas, jokia išorinė permaina ilgam laikui jo neišlaisvins.
Mintys tampa mūsų pasaulio filtru
Tas pats pasaulis skirtingiems žmonėms atrodo visiškai kitoks.
Vienas mato kliūtis, kitas – galimybes.
Vienas susitelkia į tai, ko neturi, kitas džiaugiasi tuo, ką jau yra gavęs.
Tai nereiškia, kad reikia ignoruoti problemas ar apsimesti, jog viskas gerai. Tačiau labai svarbu suprasti, kad mūsų dėmesys maitina tai, į ką jis nukreiptas.
Jeigu nuolat ieškome priežasčių pykti, nusivilti ar kaltinti, jų visada rasime.
Jeigu mokomės pastebėti tai, kas gera, gyvenime pradeda atsirasti daugiau dėkingumo, o kartu ir daugiau vidinės ramybės.
Kova su negatyvu dažnai jį sustiprina
Kartais žmonės tiek daug energijos skiria kovai su tuo, kas jiems nepatinka, kad patys nepastebi, kaip tampa panašūs į tai, prieš ką kovoja.
Pyktis gimdo pyktį.
Nuolatinis pasipriešinimas išsekina.
Gyvenimas tampa nesibaigiančia kova su aplinkybėmis, žmonėmis ar net pačiu savimi.
Kur kas daugiau jėgos slypi ne nuolatinėje kovoje, o gebėjime pasirinkti, į ką sutelkti savo dėmesį.
Kai nustojame maitinti nepasitenkinimą, jis pamažu netenka galios.
Dėkingumas keičia žmogų
Dėkingumas dažnai suprantamas pernelyg paviršutiniškai.
Tai nėra priverstinis pozityvumas ar bandymas apsimesti, kad gyvenime nėra sunkumų.
Tikras dėkingumas prasideda tada, kai žmogus geba pamatyti vertę net ir netobulose dalykuose.
Padėkoti už žmones, kurie buvo šalia.
Už pamokas, kurias atnešė sudėtingi laikotarpiai.
Net už tai, kas jau pasibaigė.
Nes kiekviena patirtis vienaip ar kitaip prisidėjo prie mūsų augimo.
Kai žmogus pradeda vertinti tai, ką turi, jo dėmesys natūraliai persikelia nuo trūkumo prie gausos.
Pasaulio keitimas prasideda nuo savęs
Mes dažnai norime pakeisti aplinkybes.
Norime, kad pasikeistų kiti žmonės.
Kad gyvenimas būtų teisingesnis.
Kad pasaulis taptų geresnis.
Tačiau didžiausia galia slypi ten, kur turime tikrą įtaką – savo pačių viduje.
Keisdami požiūrį, keičiame savo sprendimus.
Keisdami sprendimus, keičiame savo veiksmus.
O keisdami veiksmus, po truputį keičiame ir gyvenimą.
Galbūt todėl išmintingi žmonės nuo seno kartojo: pasaulis yra tarsi veidrodis. Jis dažnai atspindi ne tiek tai, kas vyksta aplink mus, kiek tai, kas vyksta mūsų viduje.
Gyvenimas atsako į mūsų būseną
Kiekvieną dieną renkamės, kokią energiją nešime į pasaulį.
Galime skleisti pyktį, nepasitenkinimą ir nuolatinį neigimą.
O galime rinktis smalsumą, dėkingumą ir pasitikėjimą gyvenimu.
Tai nereiškia, kad viskas visada klostysis lengvai.
Tačiau žmogus, kuris geba matyti šviesą net debesuotą dieną, dažniau ją randa ir savo gyvenimo kelyje.
Todėl kartais didžiausia permaina prasideda ne nuo naujo darbo, naujo miesto ar naujų santykių.
Ji prasideda nuo vieno paprasto klausimo:
Ką šiandien renkuosi matyti – tai, ko trūksta, ar tai, ką jau turiu?
Nuo atsakymo į šį klausimą gali prasidėti visai kitoks gyvenimo etapas.
Skaityti komentarus