Tuo metu senas laikrodininkas savo dirbtuvėje ramiai taisė trisdešimties metų senumo rankinį laikrodį. Į dirbtuvę įsiveržė jaunas vyras, kostiumuotas, su telefonu rankoje ir nervingu žvilgsniu.

– Galit greitai? – paklausė jis. – Man sustojo laikrodis. O pirmadienį labai svarbus susitikimas.

Meistras nepakėlė akių.

– Laikrodis sustojo šiandien?

– Taip.

– O kada paskutinį kartą jį nešiojot?

– Nežinau… prieš metus gal.

Laikrodininkas pagaliau pažvelgė į vyrą.

– Tai ne laikrodis sustojo. Čia jūs sustojot.

Jaunuolis susiraukė.

– Ką tai reiškia?

– Labai paprasta. Žmonės dažnai atneša daiktus, manydami, kad sugedo jie. Bet dažniausiai sugedęs būna santykis su jais. Kaip ir su gyvenimu. Vieni sako neturintys laiko vaikams, nors tris valandas per dieną praleidžia telefone, kiti neturi sveikatos, nors ilgus metus ignoravo savo kūną. Dar kiti skundžiasi vienatve, nors niekada niekam nepaskambina pirmi.

Vyras tylėjo.

Laikrodininkas atsuko laikrodžio dangtelį.

– Žinot, kodėl seni mechaniniai laikrodžiai tarnauja dešimtmečius?

– Nes geri mechanizmai?

– Ne. Nes juos kasdien prisuka.

Dirbtuvėje stojo tyla. Už lango lėtai temo penktadienio vakaras.

– Žmonės galvoja, kad gyvenimas turi vykti savaime, – tęsė laikrodininkas. – Santykiai savaime, sveikata savaime, pagarba savaime, net laimė savaime. O paskui visi stebisi, kad viskas sustojo.

Po kelių minučių laikrodis vėl pradėjo tiksėti.

Jaunas vyras paėmė jį į rankas ir paklausė:

– Kiek skolingas?

Meistras šyptelėjo.

– Už laikrodžio pataisymą – dvidešimt eurų. Už pamoką – jei ją prisiminsit, nieko.

Tą vakarą vyras pirmą kartą per ilgą laiką namo grįžo be ausinių ausyse ir be telefono rankoje. Nes kartais žmogui reikia ne naujo laikrodžio. Kartais jam tiesiog reikia vėl pradėti save prisukti.

Gražaus ir saulėto pavasario savaitgalio!