Vieną dieną pro šalį keliavo senas išminčius.

– Kam tau tiek spynų? – paklausė jis.

– Kad apsaugočiau savo turtą, – atsakė pirklys.

– O ar esi tikras, kad jos padės?

– Žinoma. Kuo daugiau spynų, tuo saugiau.

Po metų išminčius vėl grįžo į tą miestą. Pirklys pasitiko jį dar labiau susirūpinęs.

– Dabar turiu dvigubai daugiau spynų, – pasigyrė jis.

– Ir ar tapai ramesnis?

– Ne. Dabar nuolat galvoju, ar jos pakankamai tvirtos.

Po dar vienų metų išminčius sugrįžo į miestą trečią kartą. Nustebęs pamatė, kad pirklio namų vartai stovi atviri.

– Ar tu jau nebijai vagių? – paklausė.

– Bijau, – atsakė pirklys. – Bet supratau vieną dalyką: kol aš saugojau savo turtą, praradau ramybę. O ramybė buvo vertingesnė už viską, ką saugojau.

Išminčius nusišypsojo.

– Žmonės dažnai mano, kad juos kalina aplinkybės. Tačiau dažniausiai juos kalina jų pačių spynos.

– Kokios spynos?

– Noras kontroliuoti tai, ko neįmanoma kontroliuoti, baimė prarasti tai, kas vis tiek laikina ir rūpestis dėl rytdienos, kuri dar neatėjo.

Pirklys susimąstė.

– Vadinasi, tikrosios durys buvo ne mano namuose?

– Taip, – atsakė išminčius. – Jos buvo tavo galvoje.

Ramybė prasideda ne tada, kai pasaulis tampa saugus, o tada, kai nustojame reikalauti, kad jis toks būtų. Tai ypač verta išgirsti tiems, kurie gyvena nuolatinėje baimėje.

Gražaus visiems dar vieno vasaros savaitgalio!