Mes ne tik susitinkame žmones. Mes juos prisimename. Susiduriame su tais, kurie jau buvo mūsų gyvenime – kitose inkarnacijose, kitose formose, kitomis aplinkybėmis. Ir jei ryšys su žmogumi yra gilus, jei emocijos yra stiprios, tai visada ženklas, kad jūs abu atėjote užbaigti, išgydyti ar atrišti karmos mazgą.

Kartais meilė atrodo kaip liga, nes ji laužo senus šablonus, iškelia į paviršių mūsų baimes, pažeidžiamumą, nepasitikėjimą savimi. Bet tai nėra kūno liga – tai sielos gijimas. Kiekvienas meilės „simptomas“ – pavydas, nerimas, aistra, ilgesys, euforija – neša užuominą, kur siela dar nėra pusiausvyroje.

Karmine psichologija sako, kad mes traukiame tuos, kurie padeda mums pamatyti save kaip veidrodyje. Be pagražinimų. Ir kai skausmas stiprus, tai nereiškia, kad jūs suklydote. Tai signalas, kad esate pasirengę giliai transformacijai.

Šiuolaikinis žmogus, pavargęs nuo šurmulio, technologijų, paviršutiniškų ryšių, ypač jaučia trauką prie tikros meilės. Senos sielos, empatai, tie, kurie prisimena kažką daugiau nei tik šio gyvenimo patirtį, – jie neieško idealių žmonių. Jie ieško pažįstamos vibracijos. Tai, kas privers širdį šnabždėti: „Aš tave prisimenu...“

Nebijokite meilės. Net jei ji iš pažiūros skaudina, meilė atveria tai, ką galite išgydyti. Ji suteikia galimybę pereiti prabudimo kelią per kitą kitą žmogų. Per atspindį. Per dievišką skausmo ir džiaugsmo prisilietimą tuo pačiu metu.

Atminkite: meilė – tai ne tai, ką jums duoda kitas žmogus. Tai tai, kas pažadina jus. Ir kiekvienas žmogus jūsų gyvenime – tik raktas į šias vidines duris.

Tegul jums pakanka meilės, kad galėtumėte išgydyti, atleisti ir atgimti. Tegul širdis vėl dainuoja. Tegul siela prisimena, kodėl atėjo į šį gyvenimą.