°C
      2019 08 25 Sekmadienis

      Įprasminkite dvasingumą ir tiesa jus išlaisvins I dalis

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2019-06-05 08:00:00

      Tinklaraštininkas Jack Adam Weber dalinasi mintimis apie dvasingumą ir kaip jį panaudoti teisingai.

      Mano nuomone, dvasingumas tai - susitapatinimas su tiesa arba su tuo, kas greičiausiai yra tiesa. Tai reiškia, kad į pasaulį žvelgiu per patirtis, kurias praleidžiu per du filtrus: savirefleksijos (subjektyvus) bei pasaulinės tiesos (objektyvus).

      Gyvenant su tiesa iškyla tam tikrų sunkumų: turiu susidurti su dalykais, kurie yra sudėtingi ir būtų daug palankiau, jei jie neegzistuotų. Aš noriu tapti atsparesnis, todėl stengiuosi ilginti šį atradimų procesą. Tam reikia drąsos, nuolankumo, jautrumo, įžvalgos, intelektualumo, emocinio išprusimo bei lankstumo – kitaip tariant, viso manęs.

      Kodėl nuoširdumas toks svarbus?

      Todėl, kad mes žmonės iš prigimties esame likę nekeisti savo įsitikinimų, net jei jie ir yra neteisingi. Mūsų kraujyje padaugėja dopamino (smegenyse aptinkamas mediatorius, kuris leidžia mums jaustis gerai), kai giname savo įsitikinimus. Taigi, susidūrus su neteisingais įsitikinimais, aš pasijuntu blogai, emocijos liejasi per kraštus, patiriu kognityvinį disonansą ir turiu persiorientuoti. Kai aš metu iššūkį daugeliui neteisingų įsitikinimų, aš pradedu žengti transformacijos keliu. Tai tikrasis dvasingumo  pradas.

      (Neteisingų) įsitikinimų galia

      „Tad būti žmogumi reiškia būti svečių namu

      Kiekvieną rytą laukia nauji atvykėliai.

      Džiaugsmas, depresija, prasmė,

      Momentinis sąmonės nušvitimas

      Taip pat pasirodo kaip netikėtas svečias.“ – Rumi

      Kai mes nesitapatiname su tiesa, mes perimame neteisingus įsitikinimus. Ir mes mėgstame ginti įsitikinimus. Įrodymai ir realybės pripažinimas gali padėti atsikratyti neteisingų įsitikinimų. Mes šią informaciją gauname subjektyviai, pasitelkdami savirefleksiją bei informaciją iš aplinkos (kurią taip pat reikia perfiltruoti). Mes gauname teisingą informaciją apie realybę stebėdami bei pasitelkdami įrodymus.

      Priimdami nemalonę tiesą mes turime atsikratyti priklausomybės nuo dapamino (kai meluojame sau ir kitiems, būdami neteisūs) ir laikinai pasijusti blogai. Mes turime naujus lankytojus priimti į savo sąmonės svečių namus, jei norime būti nuoširdesni. Jei mes to padaryti negalime, tuomet užkertame sau kelią tobulėti.

      Mes negalime būti atsidavę ir malonūs, kai tikime klaidinga tiesa, subjektyviai ir objektyviai. Jei aš to negaliu priimti, tuomet tampu vis labiau atsiribojęs, o kuo toliau, tuo labiau statu save į pirmą vietą ir pamirštu kitus. Jei aš nesutinku, kad rūkymas, sintetiniai chemikalai kvepaluose ar purškiamas „RoundUp“ yra kenksmingi, tuomet greičiausiai aš toleruočiau jų naudojimą, nors jie ir yra kenksmingi.

      Tam kad pakeistume nusistovėjusią įsitikinimų sistemą, turime sugriauti savęs supratimą, pasitikėjimo, saugumo, priklausymo bendruomenei jausmą bei supratimą apie išgyvenimą. Kaip tik todėl daugelis negali atsisakyti savo įsitikinimų; netgi karas gali pasirodyti kaip geresnė išeitis nei prisitaikymas prie realybės. Realybė atrodo gana galinga! Jei realybė taptų mūsų guru, šalia turėtume stiprų mokytoją, kuris mus prikeltų iš nesibaigiančio sapno. Taigi, pasiryžimas įprasminti žmogiškumą gali tapti užuojautos ir taikos kelio pradžia. Įprasmintas dvasingumas tai terminas, apibūdinantis žmogiškumą – minčių, emocijų, fizinių trūkumų bei santykių priėmimas ir įprasminimas.

      Kai mes neįprasminame dvasingumo, mes nesirūpiname Žeme, nors tai yra mūsų kūnų tąsa. Šiais aplinkos nykimo laikais, žemiškas ir tikras ryšys su gyvenimu padeda suokti, kas yra tiesa ir išgydyti tai, kas serga. Tai tarsi neteisingai nustatyta diagnozė: kaip mes galime pagydyti tai, ko negalime priimti ir tiksliai diagnozuoti? Atvirumas – pirmas žingsnis, padėsiantis išgyti ir įprasminti gyvenimus.

      Būti žmogumi yra labai dvasiška

      Mums iš tikrųjų nieko daugiau nereikia tik nuoširdumo, kuris nukreips mus transformacijų linkme. Kuo daugiau atsisakysime išdidaus dvasingumo ir priimsime paprastą žmogiškumą, tuo atsparesni ir atviresni tapsime. Ironiška, tačiau šis sunkus tobulėjimo kelias, kuris paskatino daugelio dvasinių bei religinių krypčių atsiradimą, pamiršta paprastumą ir užkerta kelią gyventi prasmingai, kad ir kaip tai sudėtingai skamba. Šie dvasiniai keliai klesti, nes remiasi ne tiesa. Jie stengiasi sumažinti kasdieninio gyvenimo keliamą skausmą, neigdami skausmą, o tai yra vadinama dvasingumo apylanka. Pasitelkdami įgūdžius, išmintį bei paramą mes galime atsirinkti, kas yra žmogiška ir nesistengti aplenkti to.

      Gebėdami į savo svečių namus priimti ir toleruoti visus jausmus bei karčią tiesą, galime susitapatinti su realybe ir priimti netgi tai, kas verčia mus jaustis blogai. Svarbu susitapatinti ne tik su gėriu, bet ir su blogiu, nes kai ignoruojame blogį ir skausmą, jis gali sklisti laisvai. Mūsų brangi biosfera kenčia nuo taršos. Mes nekalbame apie tai, ko nenorime matyti. Nusisukdami nuo to, kuriame didesnį blogį ir skausmą.

      Naujųjų laikų posakis: „Auga tai, į ką sutelkiate dėmesį“ neakcentuoja blogio ir skausmo pripažinimo svarbos. Patobulinta, dvasingesnė versija skambėtų taip: „Blogis, į kurį nukreipiate dėmesį, suteikia progą matyti visą paveikslą ir kalbėti apie jį, kol dar kažką įmanoma pakeisti.“ Pagalvokite apie taršą plastiku ar klimato kaitą. Pripažinti abi monetos puses yra kur kas svarbiau nei akcentuoti tik šviesią pusę tam, kad jaustumėmės laimingais. Noras būti laimingais realybės ignoravimo kaina (išskyrus tuos atvejus, kai mes norime pailsėti nuo viso naujienų srauto) – užmaskuota  baimė, kuri galiausiai sužaloja mus. Ji šiuo metu taip pat žaloja mus, nes neigimas užkerta kelią gilintis, neleidžia užuojautai bei empatijai išvysti dienos šviesos. Tai emocijos, kurios pasirodo, kai esame paveikti skaudžios realybės.

      Žinoma, mes negalime žinoti visko ar būti visada teisūs. Tačiau mes galime susitapatinti su kasdienine realybe (o tai ir yra svarbiausia) tam, kad vyktų pokyčiai ir pasaulyje būtų mažiau kančios. Mes paprasčiausiai turime būti mažiau savanaudiški ir nevengti būtino skausmo.

      Mokslas ir kritinis mastymas

      Mokslininkų sutarimas yra pagrindinis indikatorius, nusakantis, kas yra tiesa; tai, ką mes subjektyviai patiriame nėra patikimas šaltinis. „Aš mėgstu obuolius“ yra subjektyvi tiesa. Niekas negali to paneigti; tai asmeninė tiesa. To mokslas netiria, nes tai subjektyvu. Visgi, jei aš tvirtinčiau, kad visi mėgsta obuolius, tik todėl, kad man jie patys skaniausi, tai reikštų, kad asmeninę patirtį bandau primesti visam pasauliui. Ir tai yra netiesa – mes žinome, kad ne visi mėgsta obuolius, tačiau tai nieko blogo. Mokslininkai gali tai ištirti ir parodyti, jog ne visi mėgstame obuolius, tačiau užtektų ir paprasčiausios nuovokos, kad tai suprastume. 

      Žinoma, egzistuoja moksliniai tyrimai, kurie nėra teisingi, kuriuos užsako korporacijos kaip, pavyzdžiui, „Bayer-Monsanto“. Tad kai kalbu apie mokslą, omenyje turiu teisingą, ekspertų patikrintą, kurio neremia korporacijos mokslą. Ir taip, daugelis mokslo tiesų kinta, tačiau yra tokių atradimų, kurie nekinta ir atlaikė visus iššūkius. Pagalvokite apie traukos dėsnį bei termodinamikos dėsnius. Norintys apsaugoti savo įsitikinimus ir ego priima mokslą per nenuoširdžią, manipuliacinę įsitikinimų sistemą. Tai juk ne tiesa. Jei tai būtų tiesa, prietaisas, kuriame skaitote šį straipsnį, neveiktų, nes jis yra sukurtas remiantis dėsniais, kurie atsilaikė ir nebuvo paneigti.  

      Kitas pavyzdys: Jei aš išvysčiau viziją ar sapne gaučiau žinutę, kuri turi asmeninę reikšmę, manyčiau, jog tą patį patiria visi. Įsivaizduokime, kad mėlynas drakonas su baltais taškeliais pasako man, kad ateiviai susisiekia su žmonėmis per medžius. Prieš skelbiant, ar tai tiesa, ar melas, aš turėčiau atlikti tyrimą. Aš netvirtinu, kad tai tiesa vien todėl, kad subjektyvaus įvykio metu kažkas teigė, kad tai tiesa. Tokiu būdu aš galiu pasitelkti intuiciją ir ieškoti būdų, kurie pateiktų atsakymą. Intuicija leidžia suvokti, kas galėtų būti tiesa, bet nebūtinai yra.

      Subjektyvios ir objektyvios tiesos maišymas – viena iš didžiausių klaidų, kurias mes darome ypač dvasiniame lygmenyje.

       Mokslas parodo mums, kas yra labiausiai tikėtina, nepaisant mūsų intuicijos, įsitikinimų ir šališkumo. Geras mokslas yra geriausias įrankis, kurį turime, kad išsiaiškintume,  kas yra tikroji tiesa, nors mokslo klaidos bei užsakomieji straipsniai egzistuoja. Mes turime turėti įgūdį ir sąmoningai neskubėti subjektyvių patirčių laikyti nenuginčijama tiesa. Tai padeda susitapatinti su realybe, išlaikyti aštrų protą bei geriau sutarti su visais, nes mes neturime ginčytis, kas objektyviai yra tiesa. 

      Įprasminkite dvasingumą ir tiesa jus išlaisvins II dalis

      Skaityti komentarus